Septintuoju „Lietuvių liaudies dainyno“ tomu pradedamos skelbti šeimos dainos.

Tai tematikos pagrindu išskirtas liaudies dainų klodas, kuriame atsiskleidžia įvairių šeimos gyvenimo reiškinių vertinimas. Atskiru dainų žanru šias dainas laikyti galima tik sąlygiškai. Nepasižymi jos nei išskirtine funkcija, nei savitomis raiškos priemonėmis. Be to, šeimos dainų atskyrimas nesiremia liaudies tradicija.

Į šį tomą sudėtos dainos apie tėvų namus, apie šeimos sudarymą, apie vyrą ir žmoną.

Gyvenimas tėvų namuose nudažytas šviesiomis spalvomis. Tėvai, kiti šeimos nariai, tėviškė suvokiama lyg mikropasaulis, kur telkiasi visa, kas nusipelno pagarbos ir meilės. Skelbiamose dainose ryški tendencija idealizuoti gimtųjų namų, tėvų, brolių ir seserų paveikslus. Šeimos sukūrimą apdainuojančiose dainose daugiau dramatizmo. Jos perteikia vedybų su įvairių socialinių sluoksnių bei luomų atstovais (našliais, baudžiauninkais, miestiečiais, kareiviais ir kt.) perspektyvas, išgyvenimus ir konfliktus, kylančius pradėjus ruoštis vesti ar tekėti. Dainose vyro ir žmonos tema apdainuojami skaudūs moters išgyvenimai, patiriami ištekėjus. Tai ir žmonos priklausymas nuo vyro, nusivylimas netesėtais prievestuviniais pažadais, darbo nemokėjimas, tingumas ir kt. Nelengvos moters dalios priežastimi dažniausiai laikomas vyras. Šių dainų turinys, poetiniai vaizdai aptarti Leonardo Saukos įvadiniame straipsnyje. Leidinyje pateikiamos skelbiamų dainų tipų anotacijos vokiečių kalba. Tome skelbiama 510 dainų tekstų ir 323 melodijos.

Šeimos dainų dar skelbiama XIII ir XIV tomuose.