Lietuvių mokslo draugijos biblioteka 

        Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos pirmtakė – Lietuvių mokslo draugijos biblioteka, įsteigta 1907 m. 

"...mūsų gi priedermė yra surinkti po visur išmėtytą medžiagą bei visus kitus menkiausius išleidimus ", taip kreipėsi į tautiečius LMD vadovybė, prašydama siųsti draugijos bibliotekai laikraščius, knygas, kalendorius. 

Pirmieji knygų aukotojai buvo patys draugijos steigėjai, įvairios mokslo įstaigos bei draugijos. Jonas Basanavičius padovanojo savo didžiulę 3500 tomų biblioteką, parsivežtą iš Bulgarijos, kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas – 414 tomų, tarp kurių buvo retų ir lituanistinių leidinių, Konstantinas Vilimavičius – 289, Eduardas Volteris – 105 ir kiti LMD nariai. Tilžės "Birutės" draugija perdavė 750 vienetų Mažosios Lietuvos leidinių, Vilniaus lietuvių ratelis – 294, Susivienijimas lietuvių Amerikoje – 823, Rusijos Mokslų akademija – 45, Peterburgo universitetas – 13. Nemažai knygų padovanojo "Žiburio" draugija, Imperatoriškoji Rusijos geografų draugija, Tėvynės mylėtojų draugija Amerikoje, Užsienio lietuvių jaunuomenė Santara ir kt. Parama draugijai laikyta garbės reikalu. LMD palaikė ir mainų ryšius su 25 užsienio mokslo įstaigomis: akademijomis, universitetais, mokslo draugijomis, bibliotekomis ir muziejais. Mainydavo dubletus, nereikalingas knygas, siūlydavo savo leidžiamo žurnalo "Lietuvių Tauta" egzempliorius. 1912 m. draugijos biblioteka jau gaudavo 26-ių pavadinimų lietuviškus laikraščius, nemažai surinkta ir Rusijoje bei JAV ėjusios lietuviškos periodikos. 1927 m. bibliotekos fonduose buvo apie 25000 tomų knygų, virš 1000 laikraščių komplektų, įvairių atsišaukimų, programų, plakatų.

       Draugija iš pat pradžių buvo atkreipusi reikiamą dėmesį į lietuvių rankraštinės ir dokumentinės medžiagos rinkimą, todėl greta knygų fondo, buvo įsteigtas ir rankraščių archyvas. "Birutės" draugija pirmoji 1908 m. perdavė tautosakos rinkėjo bei žodynininko kunigo Antano Juškos archyvą, kuriame buvo ir jo lietuvių kalbos žodyno bei lenkų-lietuvių kalbos žodynėlio rankraštis, taip pat ir kunigo brolio Jono Juškos lietuvių - rusų kalbų žodyno medžiaga. Draugija padovanojo ir Dionizo Poškos laiškus bei jo lenkiškai-lietuviško žodyno rankraštį. Motiejaus Valančiaus giminaitė atidavė kunigo atsiminimų rankraštį, o Juozas Tumas – Valančiaus susirašinėjimą su prelatu Tomu Dobaševičiumi, Kazimiero Jauniaus gramatiką, "Mokslą dvasiškos iškalbos", Aleksandro Fromo-Gužučio dramas. Felicija Bortkevičienė ir Donatas Šidlauskas perdavė Jono Biliūno laiškus. Belvedero dvarininkai Burbos  atidavė apie šimtą XVI–XVIII a. dvarų dokumentų. Gydytojas Ferdinandas Kauneckis 1911 m. padovanojo savo giminaičio Simono Daukanto (Daukanto sesuo Anastazija buvo ištekėjusi už Kauneckio prosenelio) biblioteką (8 dėžes) ir nemažą pluoštą rankraščių ("Pasakos masių" ir kiti vertingi raštai). Į draugijos archyvą pateko daugelio lietuvių rašytojų bei veikėjų rankraščių: Antano Klemento, Antano Savickio, Kajetono Nezabitauskio, Lauryno Ivinskio, Vincento Juzumo, Valerijono Ažukalnio-Zagurskio, Jurgio Sauerveino, Antano Baranausko, Klemenso Kairio, Silvestro Baltramaičio, Kazimiero Jauniaus, Vinco Pietario, Mečislovo Davainio-Silvestraičio ir daugelio kitų. Draugijai atiduoti ir kai kurių organizacijų archyvai: "Aušrinės" redakcijos, "Atžalos" kuopos, Farmaceutų sąjungos, Maskvos Dramos artistų bendrovės. Archyve buvo kaupiami ir saugomi pačios LMD dokumentai: einamųjų reikalų raštai, draugijos valdybos ir visuotinių susirinkimų protokolai ir kt. Čia buvo galima rasti carinės Rusijos ir vokiečių okupacijos meto dokumentus. Dalis rankraštinės medžiagos buvo perkama. Tai Kaunatavo dvaro, Narbuto dvaro XIV–XIX a. įvairūs reikalų raštai ir dokumentai, Teodoro Narbuto rankraščiai, Ukmergės dvarininko J. Franckevičiaus dienoraštis, rašytas 1766–1782 m. Tačiau didžiausią  archyvo dalį sudarė tautosakos rinkiniai. Sudaryta  Folkloro komisija (pirmininkas Kazys Grinius), kuri išleido atsišaukimą, raginantį rinkti dainas, melodijas, paruošė leidinuką "Trumpa folkloro dalykams rinkti programa", įsigytas fonografas dainų melodijoms užrašyti. 1910 m. komisija surinko daugiau kaip 400 dainų ir jų melodijų, o 1914 m. jau apie 8000 dainų su gaidomis. Rankraštinį archyvą tvarkė Mykolas Biržiška. 

Taip pat buvo kaupiama ir LMD muziejaus medžiaga: renkami archeologijos, etnografijos, istorijos eksponatai. Pagrindiniai muziejaus skyriai: etnografinis, archeologinis, istorinis ir gamtos. Susivienijimas lietuvių Amerikos padovanojo  lietuviškos etnografijos rinkinius, eksponuotus Paryžiuje 1900 m. vykusioje pasaulinėje parodoje. Vilniaus Lietuvių dailės draugija padovanojo liaudies meno rinkinį, kuriame buvo unikali velykinių margučių kolekcija. Ir patys LMD nariai atiduodavo savo pavienius radinius ar kolekcijas. Petras Vileišis padovanojo senų pinigų kolekciją, nupirktą iš Vinco Pietario giminių, kunigas Jonas Žiogas – savo paties fotografijų pluoštą, Vladas Nagevičius, Jonas Basanavičius, A. Špokevičius – archeologinių radinius iš senkapių kasinėjimų, P. Jurskis – paleontologijos kolekciją, sudaryta iš surastų jūros periodo fosilijų. Nemažai eksponatų perdavė Archeologinė komisija Petrapilyje. Istorijos skyriuje saugotas keramikos rinkinys su senaisiai pilių kokliais, Gamtos skyriuje – Basanavičiaus kasinėjimų metu surastos žmonių kaukolės. Draugija ruošė ir paieškų keliones.  Išvykose, ieškodami muziejinių eksponatų, draugijos nariai aiškino vietos gyventojams apie daiktinių istorijos paminklų reikšmę, ragino juos rinkti. Muziejuje buvo kaupiami ir namų apyvokos bei žemės ūkio įrankiai, metaliniai dirbiniai, žirgų papuošalai. Etnografijos skyrius saugojo liaudiškas juostas ir prijuostes, rankomis austus audinius, mezginius, liaudies muzikos instrumentus. Draugija rinko ir meno kūrinius – paveikslus, skulptūras, biustus. Muziejus buvo gausiai lankomas. Didžiausia lankytojų dalis buvo moksleivių ir studentų ekskursijos, užsukdavo ir užsienio svečiai.

Pirmasis bibliotekos tvarkytojas-knygininkas buvo Antanas Smetona, kurio viename buto kambaryje 1907 m. ir saugotos draugijos turtas. Be Smetonos, knygas tvarkė Jurgis Šlapelis, Petras Karazija. Knygų vis daugėjo, todėl jas reikėjo sukataloguoti. Šį darbą noriai dirbo istorikas Mykolas Biržiška. Knygos buvo suskirstytos į tris grupes: Thracia, Lituanica et Prussica, Medicina. Trakologijos knygas, kurių dvi spintas atsivežė iš užsienio, tvarkė Basanavičius. Fondams gausėjant, prie šv. Mikalojaus bažnyčios buvo nusamdytas dar vienas kambarėlis, 1908 m. – butas Pranciškonų vienuolyne Lydos gatvėje. Prasidėjus karui ir vokiečiams užėmus Vilnių, kad apsaugotų LMD sukauptą turtą, į bibliotekos patalpas gyventi persikėlė pats Basanavičius, kuris 1917 m. iš vokiečių valdžios išsireikalavo didesnių patalpų Aušros Vartų gatvėje. 1920 m. daktaro Andriaus Domaševičiaus namuose Gimnazijos gatvėje draugija gavo net 16 kambarių. Sukaupusį nemažą knygų rinkinį ir rankraštinį archyvą, LMD stengėsi kad šie turtai būtų prieinami tyrinėtojams ir lietuvių visuomenei. Sudarius knygų katalogą ir aptvarkius turimus rankraščius, 1909 m. gautas Vilniaus gubernatoriaus leidimas atidaryti skaityklą, kuri veikė tris dienas per savaitę. Dienomis ten budėdavo Basanavičius, o vakarais – bibliotekos knygininkas.
           Lenkams okupavus Vilniaus kraštą, LMD ir jos kultūrinis turtas liko Vilniuje. Okupacinė valdžia nuolat darė kratas, konfiskuodavo rankraščius ir knygas, fondai nauja medžiaga beveik nepasipildydavo. Po Jono Basanavičiaus mirties, LMD biblioteka kurį laiką neveikė. Bibliotekininkais paskiriami Antanas Valaitis ir Alfonsas Bielinis. Jie taip aprašė Gimnazijos gatvėje saugotus fondus: "labai apipuvusių knygų yra apie 1000 egz., pusantro šimto įvairių laikraščių komplektų, pirmoj salėj keletas tūkstančių išsklaidytų knygų ir brošiūrų, virš  20 dėžių netvarkingai prikrautų įvairių muziejinių rinkinių, keliolika maišų su nerūšiuotais laiškais ir rankraščiais, daugelis muziejinių rinkinių sudulkėję ir sutrūniję..."  Draugija dar išsinuomojo ir Domaševičiaus namų antrą aukštą, pasamdė 7 talkininkus. Per metus didžioji dalis turto buvo aptvarkyta: išskirstyti spaudiniai ir rankraščiai, knygos kiek įmanoma atrinktos ir atskirais rinkiniais sukataloguotos, muziejiniai daiktai sutalpinti į dėžes, aptvarkyti paveikslai, statulėlės, biustai. Čia įrengtas ir Jono Basanavičiaus muziejinis kambarys su jo baldais ir daiktais, kuriuos draugijai paaukojo Andrius Domaševičius. 1927 m. pabaigoje biblioteka ir skaitykla vėl pradėjo veikti, įsteigtas knygų abonementas. 1930 m. skaitykloje skaitė virš 2000 skaitytojų (dauguma moksleiviai ir studentai).  

1932 m. LMD kartu su „Ryto” draugija nupirkus Vileišių namus Antakalnyje, biblioteka ir visi muziejiniai rinkiniai suvežami ten. Tai buvo jau penktas draugijos turto perkraustymas, labiausiai varginantis, su nemenkomis išlaidomis ir nuostoliais archyvo bei muziejaus rinkiniams. Draugijai atiduotas Vileišių rūmų antras aukštas su įėjimu iš kiemo ir virtuvės laiptais, dar palėpė ir cokolinis aukštas. Pirmame aukšte įsikūrė "Ryto" draugija, o namai prie gatvės palikti gyventi privatiems asmenims. Pusrūsyje sutalpintas archyvas, muziejus, sudėti knygų dubletai, o pati biblioteka užėmė du kambarius antrame aukšte. Vėliau, “Ryto” draugijai išsikrausčius, pirmo aukšto kambaryje (ponios Vileišienės buduare) įrengtas daktaro Basanavičiaus muziejinis kambarys, o valgomajame – Literatūros muziejus. 

1938 m. LMD patalpas užėmė lenkų policija, tris mėnesius darė kratą, o gegužės 24 d. Lenkijos Vidaus reikalų ministras patvirtino, kad LMD uždaroma. Vilnių grąžinus Lietuvai, draugijos turtą perėmė Lietuvos valstybė. 1940 m. oficialiai turtas perduotas Lituanistikos institutui, 1941 m. – Lietuvos TSR Mokslų akademijai. Vileišių rūmuose įsikuria Lietuvių literatūros ir Lietuvių kalbos institutai. Prasidėjęs II pasaulinis karas didelės žalos LMD turtui nepadarė, nes sumanaus bibliotekininko Prano Razmuko pastangomis pavyko pagrindinį pastatą apsaugoti nuo išgrobstymo ir susprogdinimo. 1945 m. fondai priklausė Lietuvių literatūros institutui. 1946 m. vietoj Vinco Mykolaičio-Putino buvo paskirtas naujas direktorius Kostas Korsakas. Jo nurodymu archeologijos, etnografijos, tautinių drabužių rinkiniai, numizmatika atiduota į Valstybinį nacionalinį etnografijos  muziejų, kiti neprofiliniai rankraščiai  ir spaudiniai – į Lietuvos mokslų akademijos biblioteką. 1952 m. Lietuvių literatūros ir Lietuvių kalbos institutai sujungiami į vieną Lietuvių kalbos ir literatūros institutą, nuo 1990 m. LMD fondai priklauso Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui.