Skyriaus moksliniai tyrimai sudaro svarbią grandį Instituto numatytoje visų trijų su tautosaka susijusių padalinių mokslinėje veikloje: nuo dainų šaltinių rengimo iki teorinių folkloro apibendrinimų ir jų sklaidos.

 

Šiuo metu skyriuje dirba dvylika darbuotojų, iš jų dešimt – mokslo daktarai. Filologinio išsilavinimo kolektyve yra dvi muzikologės. Darbuotojų kvalifikacijos bei įgytos patirties pripažinimą rodo jų veikla už instituto ribų: ekspertinis darbas, narystė su tradicine kultūra susijusiose tarybose, redaktorių kolegijose, komitetuose bei komisijose; skaitomos paskaitos, vedami seminarai, dalyvaujama įvairiuose kultūros renginiuose.

 

DARBUOTOJAI 

 

 

 

 

Vita Ivanauskaitė-Šeibutienė    

hum. m. daktarė

 

Bronė Stundžienė    

hum. m. daktarė, docentė

 

 

 

Jurga Sadauskienė    

hum. m. daktarė

 

 

hum. m. daktarė

 

 

 

 

Ilgą laiką pagrįstai pagrindine skyriaus misija laikytas lietuvių liaudies dainų didžiojo sąvado (Dainyno) rengimas spaudai; pirmasis daugiatomio Dainyno tomas pasirodė 1980 m., dvidešimt antrasis – 2011 m.; ateityje numatoma parengti daugiau kaip dešimt naujų dainų knygų. Šis sąvadas – visą iki dabar užfiksuotą lietuvių dainavimo tradiciją reprezentuojantis fundamentinis leidinys. Pagal dainų žanrus sudarytuose jo tomuose skelbiamos ne tik pačios dainos, bet pateikiami ištirti ir nustatyti įvairūs dainų struktūriniai bei tekstologiniai dėsningumai, susiję su istorine dainų raida bei variantų sklaida ir jos kontekstais. Nuo pat pradžios rengiamos šio tipo dainų publikacijos turi vienodą, visiems tomams taikomą bendrą struktūrą, kuriai sukurti reikia parengiamųjų metodologinio pobūdžio darbų. Paprastai prie vieno tomo dirba du parengėjai (tekstų ir melodijų) ir jiems talkinantys redaktoriai bei konsultantai. Vienu metu skyrius rengia kelis Dainyno tomus. Paskelbus numatomą visą šį kokybiškai ir struktūriškai naują dainų šaltinių korpusą, atsivers ir visiškai naujos galimybės tolesnėms įvairiakryptėms lietuvių dainų, kaip turtingo ir savito europinio paveldo, studijoms. Lietuvos humanitariniuose mokslo institutuose vyriausybei patvirtinus vadinamąsias ilgalaikes mokslinių tyrimų programas (penkerių metų laikotarpiui užtikrinančioms kai kurių prioritetinių instituto darbų bazinį finansavimą), Lietuvių liaudies dainų sąvado rengimas, kaip nacionaliniu mastu reikšminga sritis, buvo įtrauktas į Dainyno skyriaus programą „Dainų šaltiniai ir tyrimai“ (2012-2016).

 

 

Šalia fundamentinio dainų sąvado skyriuje rengiamos ir kitos, didesnės ar mažesnės apimties įvairaus (istorinio ir šiuolaikinio) taikomojo pobūdžio folkloro publikacijos. Tenkinant įvairius humanitarinės visuomenės poreikius ir interesus, folkloro, ypač dainų, rinkiniai pasirodo parengti tiek atskiromis knygomis, tiek sudarytomis mažesnėmis jų kolekcijomis, kurios skelbiamos Instituto ir kituose leidiniuose. Vien pastaraisiais metais pasirodė kelios dainų rinktinės: Gili gili upelė, Agotės Žuraulienės atliktų tautosakos kūrinių rinktinė, parengė Edita Korzonaitė (tekstus) ir Živilė Ramoškaitė (melodijas), Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007. – 286 p.; Vaikų dainos, sudarė Živilė Ramoškaitė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2005. – 294 p.; Lingu palingu balti suoleliai, Kalendorinės dainos, parengė Jurgita Ūsaitytė (tekstus), Aušra Žičkienė (melodijas), Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009 – 274 p.; Paklausykit manę, jauno bernelio, Jauniaus Vyliaus užrašytos suvalkiečių tautosakos rinktinė, sudarė Jaunius Vylius, tekstus parengė Povilas Krikščiūnas, melodijas parengė Aušra Žičkienė ir Rūta Žarskienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011. – 434 p.

 

Atskirą grupę sudaro išskirtinę reikšmę mūsų kultūroje pelniusios šaltinių serijos: penkiolika Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos knygų (parengė L. Sauka, K. Aleksynas, 1993–2004),Pasakos „Eglė žalčių karalienė“ keturtomis veikalas (parengė L. Sauka, 2007– 2008). Naujausio tipo folkloro publikacijoms priklauso skelbiamas šiuolaikinis virtualios sklaidos (telefonu, internetu) folkloras, reprezentuojamas ne vien tekstų pavidalu (publikacijas rengia P. Krikščiūnas).

 

 

Savarankiška skyriaus mokslinės veiklos programa laikytinas dainuojamosios tautosakos sistemos permanentinis kūrimas bei atnaujinimas. Kaip žinoma, dainų katalogui tvirtus pamatus padėjo ankstesnė Instituto folkloristų karta (žr. Lietuvių liaudies dainų katalogo knygas, 1970–1986), todėl iki šiol ši visuotinai pripažinta dainų sistema plačiai naudojama mokslo ir kultūros reikmėms. Vis dėlto, siekiant turėti gyvą šiuolaikinę dainų katalogo versiją, reikalinga nuolatinė jo peržiūra, papildymai ir dar kitokios laiko diktuojamos korekcijos. Ypač daug dėmesio tenka ir teks skirti tiems katalogo skyriams, kurių struktūra iki šiol nėra galutinai aprobuota.

 Neseniai pasirodė dar viena katalogo knyga (Vita Ivanauskaitė-Šeibutienė, Lietuvių liaudies katalogas, kn.VIII, Vaišių dainos, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010. – 263 p.). Analogiškų sisteminių tyrimų laukia gausūs ir tebekaupiami vėlyvųjų dainų klodai, o akademinė bendruomenė, kaip ir visi kiti mūsų žodinio paveldo vartotojai, tikisi kuo greičiau sulaukti šiuolaikiškesnės – elektroninės viso dainų katalogo versijos.

Greta dainų poetinių tekstų buvo kuriamas ir atskiras melodijų sisteminis katalogas. Jis taip pat yra nuolat pildomas bei atnaujinamas, jo pagrindu rengiami Dainyno sąvado melodijų paaiškinimai. Katalogo duomenimis remiamasi ir kituose dainų melodijų tyrimuose.

 

 

Kitas skyriaus darbų baras – folkloro tyrinėjimai. Pagal individualias temas atliekamų tyrinėjimų rezultatai skelbiami monografijose (žr. naujausią jų: Jurga Sadauskienė, Didaktinės lietuvių dainos: Poetinių tradicijų sandūra XIX– XX a. pradžioje, V., 2006; šiuo metu dirbama dar prie dviejų monografijų, skirtų dainologijos problemoms) bei straipsnių pavidalu pateikiami įvairiuose mokslo leidiniuose. Pagrindinė tautosakinių ir vis dažniau tarpdisciplininį pobūdį turinčių tyrimų tribūna yra visų trijų folkloro skyrių rengiamas ir leidžiamas Tautosakos darbų žurnalas, tenkinantis šios mokslo šakos interesus šalies mastu. Mokslines diskusijas aktyvina ir skatina kasmet Institute rengiamos folkloro problemoms spręsti skirtos konferencijos (jau įvyko dvidešimt). Naujų idėjų teikia ir gana aktyvus darbuotojų dalyvavimas tarptautinėse folkloro konferencijose. Artimiausioje skyriaus perspektyvoje numatoma aktyviau telktis monografijų ir studijų rašymui, kartu stengiantis neišleisti iš akiračio folkloro šaltinių – pagrindinės ir daugeliui humanitarų reikalingos tiriamosios bazės edicijos darbų. 

 

Dar vieną, tikrai ne šalutinę Dainyno skyriaus mokslinės strategijos dalį sudaro aktyviai pastaraisiais metais vykdomi šiuolaikinio folkloro tyrimai. Tam tikru skyriaus prioritetu laikomos folkloro ekspedicijos, organizuojamos kartu su kitais Instituto tautosakos padaliniais įvairiuose šalies regionuose (per pastarąjį dešimtmetį dirbta Žemaitijoje ir Dzūkijoje, Ignalinos bei Švenčionių krašte). Jų metu ne tik toliau intensyviai kaupiama folkloro archyvinė bazė, bet ir siekiama ištirti dabartinę folklorinę situaciją, nustatant mūsų laiko folkloro esminius kaitos ir raidos dėsningumus. Kaip tik šie lauko tyrimų projektai leidžia gerokai praplėsti istoriškai nusistovėjusio folkloro, kaip atskiros mokslo disciplinos, matymo lauką, inicijuoti naujomis metodologijomis grindžiamas naujas tyrimų strategijas, – taip sudarant palankias sąlygas formuotis modernesnei folkloristikos krypčiai su ryškiu tarpdisciplininiu požiūriu.

 

Pasikeitusi laiko dvasia dainų specialistams jau nebeleidžia apsiriboti vien dainiškųjų tyrimų erdve, nors pastaroji ir toliau išlieka nepakeičiamu lietuvių tradicinės kultūros nacionalinį savitumą ir kartu tarpkultūrinius bendrumus reprezentuojančiu rodikliu. Tiesiog tirdami pastarąjį dešimtmetį šiuolaikinę tradicinę kultūrą jungiamės kartu su kitų dviejų skyrių (Sakytinės tautosakos ir Tautosakos archyvo) folkloristais į daug platesnius temiškai projektus, rėpiančius dažnai ne tik įprastus nuo seno, bet ir iki šiol beveik nejudintus kultūrinės raiškos aspektus. Kaip pavyzdį galima nurodyti 2010-2012 metais vykdytą bendrą instituto folkloristų projektą „Homo nararans: folklorinės atminties tyrimai“ (vadovė doc. dr. Bronė Stundžienė). Projekto paskirtis – tirti šiuolaikinę folklorinės kultūros būklę. Ji buvo stebima per folkloro lauko tyrimus užrašinėjant įvairius naratyvus, reikalinga medžiaga kaupta ir kitais būdais.  Kitas tyrimams svarbus šaltinis – šiuolaikinės medijos, leidžiančios stebėti, atpažinti ir fiksuoti naujojo, modernaus folkloro apraiškas. Laikytasi nuostatos, jog šiuolaikinė lietuvių folkloristika folklorinę kultūrą suvokia ne vien kaip tradicinėje visuomenėje folkloro paveldo reliktinę tąsą, bet ir siekia išryškinti jo pagrindu besiformuojančią / susiformavusią savitai folklorizuotą kultūrinių vertybių sistemą, atsiskleidžiančią per dabartinio žmogaus savimonę, jo kūrybą bei dar kitas specifines kultūrines (tarp jų ir etnografines) raiškas. Šiuo tarpdisciplininio pobūdžio kolektyviniu tyrimu ieškota metodologinių prieigų, leidžiančių atpažinti ir atskleisti folkloro raiškas dabarties kontekstuose, sunykus tautosakos klasikos tradicijai. Baigiamaisiais projekto vykdymo metais parengta ir išleista knyga, kurią rašė 17 autorių („Homo narrans: folklorinė atmintis iš arti, kolektyvinė monografija, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012. – 523 p.).  Viena iš šios knygos užduočių – pasiaiškinti ir padaryti skaidresnę vis labiau aktualėjančią folklorinės atminties sampratą, kuri pirmiausia leistų geriau susivokti praeities tautosakos reliktų dabartyje. Verta atkreipti skaitytojo dėmesį, kad tyrimų akiratyje folklorinės atminties paradigma atsirado iš reikalo – ieškota bendro vardiklio dabarties folkloro būklei apibūdinti. O siekiant kuo autentiškiau tą būklę artikuliuoti reikėjo ją išgirsti iš arti – iš pirmų lūpų per folkloro lauko tyrimus (ekspedicijas), sykiu neišleidžiant iš akių kito mūsų laikais nepakeičiamo informacijos šaltinio – šiuolaikinių medijų. Būtinybė folkloro tyrimui naudotis tarpdiscipliniškomis prieigomis atsirado savaime. Dabar folkloristas turi gebėti matyti ir vertinti tiriamą objektą iš antropologijai, etnologijai ar net kultūrologijai, literatūrologijai būdingų atskaitos taškų, neišleidžiant iš akių ir folklorinės perspektyvos. Kaip pabrėžė knygos autoriai, šiuo tyrimu nenorėta nei nustatyti kokių folkloro kultūros dėsningumų ar kaip nors teoriškiau apibrėžti konkrečių ar ypač perspektyvių jos bruožų, kurie galėtų įtakoti ar net formuoti tolesnę folklorinio proceso raidą. Kol kas siekta tik kuo autentiškiau (objektyviai ir pagrįstai) artikuliuoti dabarties folklorinės kultūros būklę Lietuvoje, užčiuopti jos raiškos inovacijas, o taip pat sąsajas su praeitimi – klasikiniais folkloro tekstais bei kontekstais. Tai nėra koks naujas tyrimų užmojis, bet kartu ir ne vien rutiniškai tęsiama sakytinės kultūros stebėsena. Pagrindiniu privalumu laikytinas gebėjimas dabartinį tradicinės kultūros vaizdą bei paskirus jo aspektus matyti platesniame tarptautiniame kontekste, pasitelkiant užsienio folkloristų patirtį. Dar atskirai pažymėtina, kad dabartiniame folkloro tyrimų taške, pasibaigus vienam ryškiam folkloro gyvavimo etapui ir mezgantis iš esmės naujai (atsinaujinusiai) folkloro tradicijai, individualizuotų interpretacijų išvados negali būti galutinės, nes jomis siekta tik objektyviai paliudyti dabar susiklosčiusią nenusistovėjusią, nuolat kintančią situaciją. Dėl to iš esmės šiuo pereinamuoju laikotarpiu ir buvo pasirinktas folklorinės atminties instrumentas, leidęs argumentuotai interpretuoti pasirinktus folkloro būklės aspektus. Sparti tradicinės kutūros kaita verčia brėžtis naujų projektų kontūrus.