Lietuvių folkloristikos mokslas disponuoja rankraščiuose ir spausdintuose šaltiniuose užfiksuotu milijoniniu europinės reikšmės dainų paveldu. Vien Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos archyve (LTR) dabar saugoma per 800 000 dainuojamųjų kūrinių. Antroje XX a. pusėje tuometinio Lietuvių kalbos ir literatūros instituto tautosakininkai, siekdami suvaldyti didžiulį kūrinių klodą, nuosekliai jį ištirti ir sudaryti patogias prieigas tuo klodu naudotis, sukūrė pirmą kartą moksliniais principais grįstą sisteminį Lietuvių liaudies dainų katalogą. Taip milžiniškos dainų sankaupos, remiantis funkciniu ir teminiu pagrindais, buvo suvestos į dainų žanrų ir požanrių, tipų ir jų versijų bei variantų grupių sistemą. Jos fizinį pavidalą, vadinamąjį kortelinį dainų katalogą, sudarė kelios spintos su stalčiukuose sistemingai išdėliotomis kortelėmis, iš kurių kiekviena yra skirta vienam dainos variantui aprašyti. Kortelėje fiksuojami visi duomenys apie dainą, nors ilgesnės nei trijų posmų dainos turinys perteikiamas dėl vietos stokos tik glausta anotacija. Reikšmingiausias šio ne vieno dešimtmečio darbo rezultatas – sukurtas sisteminis dainų katalogas, leidžiantis ne tik lengvai naudotis dainų originalais, esančiais rankraščiuose ir spausdintuose šaltiniuose, bet ir užtikrinantis galimybę operatyviai gauti apskritai bet kokią informaciją apie dainas ir jų užrašymo istoriją. Vis dėlto anuomet tik keli dainų katalogo skyriai buvo suformuoti iki pat galo, t. y. užbaigus juos to meto – septintojo dešimtmečio užrašymais. Tai vaikų, darbo, kalendorinių apeigų, vestuvių, istorinių-socialinių, šeimos, meilės ir jaunimo dainų katalogai, kurie buvo išleisti ir atskiromis knygomis*. Kitų katalogo skyrių klasifikacijai buvo tik pakloti pamatai, nubrėžta bendra schema, nes sisteminimas anuomet nebuvo galutinai baigtas. Todėl dabar, tiek rengiant šių skyrių Dainyno tomus, tiek kitais atvejais, reikia nuolatos tikslinti ir nustatyti galutinę katalogo struktūrą, įtraukiant į ją taip pat ir naujausią dainų medžiagą. Šiaip ar taip, atlikus dainų klasifikacijos darbus, buvo žengtas labai svarbus žingsnis visapusiškai tiriant dainas ir atveriant kelius jų sklaidai. Kartu atsirado tvirtas pagrindas jau gerokai anksčiau gimusiam sumanymui: parengti ir išleisti ypač reikšmingą ir daugeliu atžvilgių unikalią mūsų žodinio paveldo dalį – dainuojamosios tauosakos daugiatomį sąvadą kaip fundamendinį dainų šaltinį.

 

 

 

Pirmasis didžiojo dainų rinkinio parengimo (iš jau išspausdintų dainų leidinių ir dainų archyvų medžiagos) bei leidimo idėją dar gerokai anksčiau, apie 1925 m., buvo iškėlęs tuometinis Kauno universiteto tautosakos profesorius Mykolas Biržiška. Pasak jo, „per dešimt metų turėjo būti paruošta spaudai ir išleista keliolika stambių tomų“*. Kaip vėliau buvo pripažinta, toks planas rodė vien dideles jo autoriaus ambicijas ir pasiryžimą imtis didelio ir per sudėtingo anuomet mokslo bei kultūros darbo. Ir tik praėjus pusšimčiui metų, jau minėtame Lietuvių kalbos ir literatūros institute bus grįžta prie šios idėjos, pradėjus realiai ją įgyvendinti. Dainyno rengimo iniciatyva atiteko profesionaliam lietuvių tautosakos tyrinėtojui Leonardui Saukai, tada ir vėliau energingai palaikiusiam didžiojo Dainyno idėją, tapusiam pagrindiniu jo vadovu ir vienu jo vykdytojų. Šiandien įdomios smulkiausios detalės iš to laikotarpio. Antai L. Sauka, atsižvelgdamas į latvių leidžiamų ketureilių dainų, taip pat vokiečių baladžių išsamius aprašinėjimus, pasiūlo panašų lietuvių Dainyno modelį: šalia skelbiamų dainų tipų ir jų versijų pavyzdžių turėtų būti aprašyti visi iki vieno jų variantai. Tokios pernelyg išsamios Dainyno versijos galimybe pirmasis suabejoja tuometinis Instituto direktorius Kostas Korsakas, esą net pajuokavęs, jog šimtų dainų tomų Institutui tikrai nepavyks išleisti... Taip nuosekliai dirbant ir buvo pereita prie dabartinės „supaprastintos“, irgi L. Saukos sumanytos, Dainyno struktūros**. Karštų debatų būta ir svarstant Dainyno rengimo instrukciją: nuo kurio žanro pradėti (reikėjo atsižvelgti į atskirų katalogo skyrių autorių patirtį ir jų gebėjimą greitai parengti tomą), kaip numeruoti tomus (jau iš karto išryškėjo dvigubos numeracijos būtinybė, nes juk reikės žymėti ir ištisinę tomų seką, ir vieno žanro tomų skaičių). Daug diskutuota dėl melodijų skelbimo tvarkos: prie dainos teksto ar tomo gale. Įdomu, kad tąsyk sprendimą melodijas dėti atskirai nuo poetinių tekstų, pasirodo, lėmė muzikologų Algirdo Ambrazo ir ypač Juliaus Juzeliūno tvirtinimas, esą kam muzikui tekstai, jam svarbu tik melodijos, kurios patogumo dėlei ir turi būti skelbiamos vienoje vietoje. Palankiai tokį dainų pateikimo būdą vertino ir Dainyno redakcinės komisijos pirmininkas Ambraziejus Jonynas. Vadovaujantis kaip tik šiuo sprendimu, net keliuose Dainyno tomuose melodijos atsidūrė toli nuo tekstų, nes tik išėjus dvyliktam tomui atsisakyta šio principo.

 

Jau pirmuosiuose daugiatomio sąvado struktūros svarstymuose iškilo ir klausimas, kokio lygmens bus rengiami dainų komentarai. Kaip šiandien atrodo, bendru visų sutarimu nutarta apsiriboti tipologinio pobūdžio tekstologinės ir iš dalies melodijų savitumą žyminčios analizės išvadomis. Matyt, sąmoningai vengta leistis į sudėtingą, daugialypį dainų konteksto iškėlimą, nes tokiam tikslui realizuoti trūko aprobuotų tyrimų rezultatų, o didžiajame, moksliniais principais parengtame Dainyne tikrai neturėjo atsirasti abejotino tikrumo duomenų. Kita vertus, nesunkiai galima nuspėti, kiek ir kokių papildomų laiko sąnaudų būtų pareikalavęs visa apimantis komentarų rašymas. Juk siekta kaip įmanoma greičiau pristatyti daugeliui iš mūsų neįsivaizduojamo dydžio ir margumo dainų lobyną kaip kodifikuotą sistemą, kuri tik ateityje ir turėjo atverti neišmatuojamas galimybes daugiaaspektėms dainų ir jų kontekstų studijoms.

 

Šiandien Dainyno rengėjai, nors ir turėdami daugiau technologinių priemonių nei jų pirmtakai, vieną tomą irgi parengia tik per kelis metus. Vienas tomas modeliuojamas iš tam tikro skaičiaus variantų: nuo 2000 iki 20 000. Niekaip nepasiseka sutrumpinti ilgo ir sudėtingo rengimo proceso: pradinis etapas – dainų rengimo bazės patikra: katalogo peržiūra ir jo papildymai naujai užrašytais variantais bei įtraukiant medžiagą iš kitų šalies dainų saugyklų; antras žingsnis – remiantis katalogu ir nustatytais Dainyno rengimo principais atliekama pirminė variantų tekstų ir melodijų atranka ir jų verifikavimas iš rankraščių, taip pat spausdintų šaltinių bei garso įrašų; atrinkta medžiaga diktuoja tomo struktūrą, kuri kai kuriais atvejais gali būti gerokai nutolusi nuo pirminio katalogo skyriaus modelio; detalaus tyrimo reikalauja vidinė dainos tipo sandara, t. y. dainos variantų išsidėtymas pagal versijas ir jų viduje pagal variantų grupeles, atsižvelgiant į kelis kriterijus (motyvų kaitą ir pastovumą, regioninį paplitimą ir kt.); išdėstytų dainų tipų, jų versijų ir variantų grupių analizė leidžia pateikti išsamius vadinamuosius komentarus, kuriuose skelbiami įvairi informacija apie dainos variantus, jų sklaidą ir fiksavimo laiką, kūrinio paskirtį, spausdinimo istoriją, motyvų kompozicijos ir poetikos savitumus, dedamos nuorodos, žyminčios kontaminacijų atvejus ir dar kitus dalykus; lygiagrečiai siekiama pateikti ir dainų melodijų varijavimą žyminčius komentarus; visi skelbiami kūriniai redaguojami dialektologiniu ir muzikiniu pagrindu, abiem atvejais stengiantis nepažeisti autentiško dainos pavidalo. Nuo 2000 metų prie tomų pridedamos viena arba dvi kompaktinės plokštelės su tipiškiausių dainų pavyzdžiais; skelbiami analitiniai įvadai, įvairiopai apibendrinantys skelbiamą medžiagą; sudaromos kelios tautosakos šaltiniui būtinos rodyklės, paaiškinamasis žodynėlis, spausdintų šaltinių bibliografija ir išsamios santraukos bent dviem užsienio kalbomis.

 

Iki šiol paskelbta jau dvidešimt Dainyno tomų, nors toli gražu dar ne visų dainų žanrų pavyzdžiai yra reprezentuoti sąvade. Strateginiuose planuose numatomas baladžių, talalinių, vėlyvųjų ir kitų dainų rengimas. Nebaigti ir jau pradėti skelbti dainų žanrai (vestuvių, darbo, kalendorinių apeigų dainų ir kt.).

 

Publikavus visą nacionalinės reikšmės daugiatomį lietuvių dainų sąvadą, bus paskelbta ir keliais pjūviais atsiskleidžianti istoriškai susiklosčiusi daugeliu požiūrių unikali ir ypač turtinga mūsų žodinio paveldo dalis – dainų ir dainavimo tradicija. Leidinio tikslas – būti pagrindiniu šaltiniu tiriantiems tradicinę kultūrą, tenkinti visuomenės kultūrinius interesus.