LLTI
LIETUVIŲ LITERATŪROS
IR TAUTOSAKOS
INSTITUTAS
 
 Literatūros šaltiniai

 Viduramžių biblioteka

Serija pradėta leisti 2003 metais. Joje spausdinami Europos V-XV a. literatūros paminklų vertimai ir jų pristatymai lietuvių skaitytojui, daugiau dėmesio skiriant tiems kūriniams, kurie galėjo daryti įtakos Lietuvos Viduramžių (XIII-XVI a. pirma pusė) raštijos kūrėjams. Kūrinių rengimo komisija: Jadvyga Bajarūnienė, Rasa Balčikonytė, Dainius Būrė, Ona Daukšienė (sekretorė), Genovaitė Dručkutė, Sigitas Narbutas (pirmininkas).

 

***

Carmina Burana: vagantų poezija / sudarė, parengė, vertė ir komentarus parašė Sigitas Narbutas; įvadą parašė Genovaitė Dručkutė. – V.: LLTI, 2003. – 388, [2] p. – ISBN 9955-475-32-3.
 Vagantai (lotynų k. žodis vagantes – žmonės be vietos, klajūnai, bastūnai) – tai po universitetus keliaujantys studentai, dėstytojai, mokyklų pedagogai, klerkai be aiškaus užsiėmimo, smulkūs bajorai. Jie kuria laisvamanę poeziją, kurios posmuose vyrauja paprasti žemiški džiaugsmai, nevaržoma linksmybė, parodijuojami bibliniai ir evangeliniai siužetai, mišių tekstai, kulto apeigos. Vagantų poezijos pakilimas yra XII-XIII amžiai, kai Vakarų Europoje sparčiai daugėjo universitetų, mokyklų. Universitetas – nauja, brandiesiems Viduramžiams būdinga erdvė, kuri nulėmė naujo socialinio tipo susiformavimą, o pastarasis – ypatingą poetinę tradiciją. Pirmą kartą vagantų poezijos rinkinys, žinomas Carmina Burana vardu, pasirodė 1847 m. Štutgarte. Jį parengė vokiečių filologas Johanas Andreasas Schmelleris (1785-1852) pagal Karališkosios bibliotekos Miunchene rankraštį. Rengiant  pirmąją lietuvišką vagantų poezijos publikaciją pateikiama įvairių antologijų, rinkinių ir muzikos kūrinių geriau žinomų tekstų rinktinė. Tai pažintis su pirmuoju Carmina Burana leidimu – iškiliu ne tik Viduramžių, bet ir Romantizmo literatūros paminklu.
 
***

Abeliaro ir Eloyzos laiškai / lotyniškus tekstus parengė, iš lot. k. vertė, komentarus parašė Sigitas Narbutas; pratarmę parašė Genovaitė Dručkutė; redagavo Asta Vaškelienė. – V.: LLTI, 2004. – 625, [1] p. – ISBN 9955-475-52-8.

Viduramžių įsimylėjėlių Abeliaro (garsaus to meto filosofo) ir Eloyzos (jaunutės jo mokinės) korespondencija, išlikusi kelių rankraščių pavidalu – vertingas literatūrinis ir istorinis šaltinis, leidžiantis geriau pažinti Viduramžių gyvenimą. Tai XIII a. pabaigos nuorašas, padarytas praėjus maždaug 150 metų po rankraštyje pasakojamų įvykių. Jį sudaro tokie tekstai: Abeliaro autobiografija „Mano nelaimių istorija“, parašyta fiktyvaus laiško, adresuoto nežinomam draugui, forma; Eloyzos „paguoda“, kurią ji nusiuntė Abeliarui, perskaičiusi į jos rankas atsitiktinai patekusią „Nelaimių istoriją“; trys asmeninio pobūdžio laiškai: Abeliaro – Aloyzai, Eloyzos – Abeliarui, Abeliaro – Aloyzai; trys objektyvaus administracinio pobūdžio laiškai: vienas Eloyzos, du Abeliaro. Laiškų tekstai pateikti lygiagrečiai lotynų ir lietuvių kalbomis. Pratarmę  Viduramžių lotyniškosios literatūros šedevras parašė Genovaitė Dručkutė.

 
***

Marija Prancūzė. Lė / [iš senosios prancūzų k.] vertė, pratarmę ir komentarus parašė Genovaitė Dručkutė; redagavo Sigitas Narbutas. – V.: LLTI, 2004. – 201 [1] p. – ISBN 9955-475-76-5.

Marija Prancūzė (Marie de France) – tai pirmoji XII a. antrosios pusės žinoma prancūzų rašytoja pasaulietė, intelektualė. Jos dvylikos kūrinėlių su prologu rinkinys bendru pavadinimu Lė (Lais) pasirodė literatūroje vadinamajame prancūzų Viduramžių renesanse. Lė – tai keltų (bretonų) kalbos žodis, reiškiantis epinį ar lyrinį eilėraštį, būdingą Viduramžių literatūrai. Tai ir keliaujančių žonglierių muzikos instrumentu atliekama melodija, ir pats dainos tekstas, kuriam siužetų ieškota bretonų legendose, ir stebuklinė pasaka. Marijos Prancūzės lė grupuojamos į stebuklines ir realistines, jose atgyja paslaptingas keltų folkloro pasaulis. Nuotykis, arba avantiūra, yra kiekvienos lė pagrindas. Stebuklines ir realistines lė vienija bendra tema – meilė bei jos sukelti moraliniai ir  socialiniai konfliktai. Iki mūsų dienų išliko penki rankraščiai su Marijos Prancūzės lė tekstais. Kai kurie saugomi Britų muziejuje, kiti – Prancūzijos Nacionalinėje bibliotekoje.

 
***

Novellino, arba Šimtas senųjų novelių / sudarė, [iš italų k.] vertė ir komentarus parašė Dainius Būrė; redagavo Živilė Nedzinskaitė. – V.: LLTI, 2004. – 265, [1]. – ISBN 9955-475-68-4.

Vienas įdomiausių tradiciją ir naujovę jungiančių tekstų, susijęs su itališkosios novelės ištakomis, yra XIII a. pabaiga datuojamas trumpučių pasakojimų, vadinamų noveletėmis,  rinkinys Šimtas senųjų novelių, sudarytas anonimo, pirmąsyk išspausdintas 1525 m. Bolonijoje. 1572 m. pasirodė cenzūruotas jo leidimas Knyga novelių ir dailių, prakilnių žodžių, o nuo 1836 m. leidyboje įsitvirtino trečias ir galutinis pavadinimas – Novellino, pažodžiui išvertus Pasakojimų knygelė. Novella reiškia ne tik pasakojimą, bet ir žinią, naujieną. Užgimstantis novelės žanras glaudžiai siejasi su padažnėjusiomis ano meto žmonių kelionėmis, kurios turtino jų patirtį bei žadino vaizduotę. Kelionėje ar sustoję poilsiui bendrakeleiviai linksmindavo vienas kitą pasakojimais apie patirtus ar girdėtus dalykus, įvairiomis istorijomis iš savo miesto gyvenimo. Ši knyga – tai smagus novelių, gandų ir pokštų rinkinys, parodantis to meto žmonių gyvenimą.
 
***

Adomas Alietis. Dramos: Pavėsinės vaidinimas; Vaidinimas apie Robeną ir Marijoną / [iš senosios prancūzų k.] vertė, pratarmę ir komentarus parašė Rita Černiauskienė; redagavo Ona Daukšienė. – V.: LLTI, 2004. – 176, [1] p. – ISBN 9955-475-85-6.

Adomas Alietis (Adam de la Halle), dar vadinamas Kupriumi iš Araso – tai vienas iš originaliausių ir žymiausių XIII a. kūrėjų, poetas ir muzikantas, gerai žinomas Prancūzijos ir Italijos karalių dvaruose. Jo plunksnai priklauso lyrikos, epo ir dramos kūriniai. Labiausiai išgarsėjo kaip dviejų dramų autorius: tai pasaulietinė karnavalizuota drama  Pavėsinės vaidinimas ir pastoralinė pjesė Vaidinimas apie Robeną ir Marijoną. Pavėsinės vaidinimas – viduramžių dramaturgijos kūrinys, unikalus kaip teatro teatre eksperimentas, kaip karnavalo šventė, nuo kurios priklauso pjesės forma, pastatymo pobūdis ir turinys. Antroji drama Vaidinimas apie Robeną ir Marijoną – pagrįstai laikoma operetės pirmtake, buvo sukurta kaip dvaro pasilinksminimas, joje gausu tradicinių liaudies dainų, šokių, žaidimų ir ratelių, dominuoja pastoraliniai motyvai ir peripetijos.
Adomas Alietis buvo vienintelis ankstyvųjų viduramžių pasaulietinis dramaturgas, savo kūryboje suderinęs karnavalinį liaudišką poetinį pradą su satyriniu, jo kūriniuose matyti Renesanso teatro užuomazga. 
 
*** 

Andrius Kapelionas. Meilės žiedas, Arba Trys knygos apie meilę / [lotyniškus tekstus parengė, iš lotynų kalbos vertė, komentarus parašė] Sigitas Narbutas; pratarmę parašė Genovaitė Dručkutė; redagavo Asta Vaškelienė. – V.: LLTI, 2006. – 459, [1] p. – ISBN 978-9955-698-26-5.

Lotyniškas traktatas apie kurtuazinę meilę, Marijos Šampanietės prašymu parašytas jos kapeliono Andriaus apie 1186 m. Kurtuazinė meilė – tai pagal analogiją iš santykių tarp senjoro ir vasalo, paremtų ištikimybės priesaika, išsirutulioję santykiai tarp riterio (poeto) ir jo garbinamos damos, virtę tikru moters kultu. Perkurdamas Antikos poeto Ovidijaus traktatus Meilės menas ir Vaistai nuo meilės, Andrius sulieja kurtuazinę meilės tarnystės, damos adoravimo idėją su antikiniu ars amandi – menu mylėti. Pirmose dviejose knygose meilę (juslingumu besiremiantį, jo neneigiantį, jo siekiantį, o kartu ir jį keičiantį bei mistifikuojantį jausmą) įvardinęs kaip didžiausią vertybę, nurodęs, kokiais etapais eiti link meilės pilnatvės, trečiojoje kontrasto principu jis meilę vadina visų ydų, blogybių, nusikaltimų priežastimi ir siūlo jos vengti. Kontrastingą meilės vaizdavimą galėjo nulemti dvi priežastys: autoriaus dualizmas (kurtuazijos teoretikas bei sistemintojas ir bažnyčios žmogus) ir scholastinio metodo, kurio esmė buvo parodyti „gerąsias ir išvirkščiąsias“ idėjos puses, išmanymas.

 
***
 

Daktaro Johano Fausto, garsiojo burtininko ir juodojo mago, istorija / iš vokiečių kalbos vertė, komentarus parašė Liucija Citavičiūtė; redagavo Asta Vaškelienė. – V.: LLTI, 2006. – 212, [1] p. – ISBN 978-9955-698-25-8.

 Pirmasis veikalas, perteikęs daktaro Fausto gyvenimo istoriją, pasirodęs 1587 m. Frankfurte prie Maino. Ir turiniu, ir pasakojimo strategija tai būdingas XVI a. vokiečių literatūros kūrinys, orientuotas į naujo tipo skaitytoją – miestelėnų sluoksnį. Pagrindinis kūrinio veikėjas – daktaras Johanas Faustas – reprezentuoja XV a. pab.–XVI a. pr. pasaulėvaizdį. Jis vaizduojamas kaip simbolinė figūra, kuriai būdinga prieštaringų pradų sąveika: maksimalistiškas pasaulio pažinimo bei gyvenimo pilnatvės troškimas ir moralinė savirefleksija, dvasinės kančios bei atgaila. Fausto ambivalentiškumas atitiko neramią laiko dvasią, kurstė žmonių vaizduotę, jo likimas baugino, bet ir magiškai traukė. Vėliau šią istoriją savo kūriniuose įprasmino įvairių tautų rašytojai, o Faustas tapo vienu garsiausių pasaulinės literatūros personažų.
 
***

Diktis Kretietis, Apie Trojos karą: šešios knygos, išverstos Kvinto Septimijaus. Frygas, Daretas. Apie Trojos žlugimą: knyga, išversta Kornelijaus Nepoto / Dictys Cretensis, Dares Phrygius; iš lotynų k. vertė ir komentarus parengė Asta Vaškelienė, Veronika Gerliakienė, Tomas Veteikis; redagavo Sigitas Narbutas; pratarmę „Trojos karo „korespondentai“ parašė Balys Narbutas. – Vilnius: LLTI, 2008. – 216 p. – ISBN 978-9955-698-60-9.

 Du skirtingi pasakojimai apie vieną ilgiausiai egzistuojančių legendų – Trojos karą. Tai trumpi, proza rašyti kūriniai, pateikti tarsi tikrų Trojos karo dalyvių atsiminimai, kuriuos neva radę romėnai išvertę į lotynų kalbą. Diktis Kretietis atstovauja achajų pusei, o Daretas Frygas apie įvykius pasakoja trojėnų lūpomis. Tikėjimas šių kūrinių autentiškumu buvo nepajudinamas Bizantijos epochoje ir Viduramžiais, išgyveno savo atgimimą Renesanse bei sklaidą Baroke, kol galiausiai XVIII a. pr. buvo įrodyta, kad šie pasakojimai tėra klastotės. Tačiau jų vertė Vakarų Europos kultūrai didžiulė, mat po Romos žlugimo, ankstyvaisiais Viduramžiais užmiršus antikinės Graikijos paveldą ir jos kultūrą, Homero epai ir pasakojimai apie Trojos karą buvo perduoti europiečiams būtent per šiuos į lotynų kalbą išverstus tekstus, inspiravo nemaža naujų literatūros kūrinių šia tema.
 
***
 

JokūbasVoraginietis, Aukso legenda, arba Šventųjų skaitymai. Kn. 1 / Jacobus de Voragine; iš lotynų k. vertė ir komentarus parengė Veronika Gerliakienė, Sigitas Narbutas, Vaidilė Stalioraitytė, Tomas Veteikis; redagavo Sigitas Narbutas; pratarmę „Jokūbas Voraginietis „Aukso legenda“ ir Lietuva“ parašė Gita Drungilienė. – Vilnius: LLTI, 2008. – 826 p. – ISBN 978-9955-698-50-0.

 Didžiausio populiarumo ir pripažinimo Viduramžiais sulaukęs italų dominikono Jokūbo Voraginiečio (1230–1298) sukurtas šventųjų gyvenimų rinkinys – Šventųjų aukso legenda, arba Lombardiškoji istorija. Legendomis Viduramžiais buvo vadinami šventųjų gyvenimo aprašymai, skirti skaityti liturgijos metu, Bažnyčiai minint atitinkamo šventojo dieną. Vėliau „legenda“ tapo pasakojimo apie šventojo gyvenimą ar kankinystę sinonimu. Voraginiečio kūrinyje aprašyti visi svarbiausi to meto katalikų šventieji, kai kurie svarbūs Bažnyčios istorijai asmenys. Rinkinio tekstai pažodžiui perrašyti iš kitų šaltinių, pagal poreikius perkurti ar sutrumpinti. Parašytas paprastu stiliumi, pateikiantis daug detalių, stebuklų aprašymų, šventųjų gyvenimus nurodantis kaip pavyzdžius kiekvienam krikščioniui, Voraginiečio veikalas atspindėjo Viduramžių žmogaus mentalitetą, atliepė tuometinį literatūrinį skonį, konfesinius lūkesčius. Jis buvo perrašinėjamas, pildomas, taisomas, redaguojamas, verčiamas, todėl turėjo įtakos ne tik religinei literatūrai, poezijai, bet ir dailei, ypač skulptūrai ir tapybai.
 
***
 
Jokūbas Voraginietis, Aukso legenda, arba Šventųjų skaitiniai. Kn. 2 / Jacobus de Voragine; iš lotynų kalbos vertė ir komentarus parašė Veronika Gerliakienė, Nijolė Klingaitė-Dasevičienė, Sigitas Narbutas, Vaidilė Stalioraitytė ir Tomas Veteikis; redagavo Sigitas Narbutas. – Vilnius: LLTI, 2008. – 782, [2] p. - ISBN 978-9955-698-52-4.