LLTI
LIETUVIŲ LITERATŪROS
IR TAUTOSAKOS
INSTITUTAS
KONTAKTAI      LT  /   EN     
  Vilieišių rūmai
Vileišių rūmų slėpiniai

 

   

 

Praeitį autentiškai liudijantys paminklai pasižymi įdomia savybe. Ilgus metus tūnodami tarsi kokioje paraleliai egzistuojančio pasaulio scenoje, jie vienu metu pasirodo mums, stebintiems kitoje scenoje vaidinamus spektaklius: juos dengusi užmaršties marška prasiskleidžia tarsi teatrinė uždanga trumpam atidengdama mums seniai pražuvusį ir tik iš būtovės artefaktų galintį mums prabilti istorijos gaivalą. Įdomus pats laikotarpis, kuriuo toji šalutinė scena atsiveria kasdienybės žmogui. Mažiausiai, ką apie jį galima pasakyti, būtų matyt šitai: susiklosčius lemtingoms aplinkybėms praeitis siunčia tam tikrus ženklus kryžkelėje atsidūrusiai dabarčiai, ragindama pasirinkti geriausius sprendimus ar bent nekartoti kai kurių praeityje padarytų klaidų.

1999 m. vasarą vienas iš praeities saugotojų Pranas Razmukas (1908-2002) parodė slaptavietę Vileišių rūmų palėpėje. Joje buvo surasti kai kurie svarbūs Lietuvos Tarybos Prezidiumo posėdžių protokolai (1918 m. vasario 18 - gruodžio 11 d.), kiti 1917-1918 m. Lietuvos Tarybos dokumentai, Marcelės Kubiliūtės (1898-1963) archyvas, Vilniaus miesto ir srities Piliečių Komiteto (1941 m. birželio 24 - rugsėjo 15 d.) veiklą liudiję dokumentai ir kt. Spėta, jog Vileišių rūmų slaptavietės gali saugoti ir daugiau reikšmingų dalykų. 2004 metų vasario 6 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos darbuotojas Pranas Vasiliauskas vienoje kertėje aptiko kitados Jonui Basanavičiui priklausiusių XIX a. lietuvių liaudies medžio raižinių kolekciją. Po dviejų dienų kambarėlį palėpėje tvarkiusi Instituto darbuotoja Ona Maciulevičienė tarp medicinos žurnalų rado Antrojo Pasaulinio karo metais ėjusios lietuvių pogrindinės spaudos pluoštą.
Lietuvių liaudies raižinių kolekciją sudaro 14 lakštų: 2 - juodai balti, o 12 - paspalvintų. 13 raižinių įrėminti, vieno rėmeliai neišlikę. Dailininkės Sigutės Chlebinskaitės vertinimu, rėminta tarpukario laikotarpiu, galbūt netgi XX a. antrame-trečiame dešimtmetyje. Raižiniuose vaizduojami svarbiausi katalikų tikėjimo objektai ir apeigų reikmenys: Nukryžiuotasis, Švč. Mergelė Marija, šv. Juozapas, apaštalas šv. Petras, šv. Ona, šv. Jonas Nepomukas, kai kurie kiti šventieji, taip pat šv. monstrancija. Medžio raižinių siužetai - būdingi XIX a. liaudies dailei. Atrastųjų dailės kūrinių vertę sudaro surastosios kai kurių raižinių retumas ir visos kolekcijos gausumas. Radinį apžiūrėjusios dailėtyrininkės Marijos Kuodienės nuomone, panašių pavienių raižinių esama įvairiuose Lietuvos muziejuose (pavyzdžiui, Lietuvos dailės muziejus turi vieną tokį dailės kūrinį), o kai kurių nėra matęs joks dailės istorikas.
Atrastieji raižiniai šiek tiek papildys mūsų turimas žinias apie lietuvių liaudies dailę. Mat kai kurie iš jų yra datuoti, pavyzdžiui, raižinys, kurio pavadinimas prasideda „S. Maria Turska“, datuotas 1827 m., kitas - „Obraz Swiętego Janna Nepomucena“ - pažymėtas 1829 m. Vieno kūrinio (raižinio, vaizduojančio Švč. Mergelę Mariją) antroje pusėje esama užrašo: „Paveikslas aukuojamas Liet. Mokslo dr. muzejui iš Šačių parakvijos (Telšių pav.) 1912 m. Metu turi kokia 30 maziausiai. M. Untulis“. Visi kūriniai turi savininko antspaudą „DR. J. BASANAVICIUS“. Regis, apie Jono Basanavičiaus kolekciją iki šiol žinių dailėtyrininkai nėra turėję. Manytina, kad ją J. Basanavičius surinko kartu su knygomis XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje ir galbūt padovanojo besikuriančiai Lietuvių mokslo draugijai (1907) ar tos Draugijos bibliotekai (1909), o abiejų pastarųjų veikla buvo glaudžiai susijusi ir su Vileišių šeima, ir jų rūmais.
Autentiškais karo negandas kenčiančios tautos pasipriešinimo balsais, nepriklausomybę negandų metu sergėjusių, ją nuo vokiečių savivalės gynusių asmenų ir sąjungų raginimais į mus prabyla pogrindinė lietuvių spauda, surasta veik vienu metu su liaudies raižiniais. Šį radinį sudaro laikraščiai „Į laisvę“ (1943 m. balandžio 8, 20, gegužės 5, rugpjūčio 1 d. numeriai), „Vieninga kova“ (1943 m. kovo 31, balandžio 20 d. numeriai), „Nepriklausoma Lietuva“ (1942 m. rugpjūčio 15, rugsėjo 1, spalio 1, lapkričio 1, gruodžio 1, 30, 1943 m. balandžio 2, 15, gegužės 1, birželio 1, 15 d. numeriai), „Laisvės kovotojas“ (1943 m. balandžio 1, 15, rugpjūčio 15 d. numeriai) Lietuvos Išlaisvinimo Sąjungos, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos vardu pasirašyti atsišaukimai, esamos padėties apžvalgos ir kt. Radinį apžiūrėjusi Bibliografijos ir knygotyros centro darbuotoja Danguolė Narkevičienė nurodė, kad lietuvių pogrindinės spaudos išlikę labai mažai: šis bei tas saugoma Lietuvos istorijos institute, Mokslo akademijos bibliotekoje, Bibliografijos ir Knygotyros centre, kitose Lietuvos bei užsienio bibliotekose ir archyvuose. Atsišaukimai nežinomi, nes iki šiol nėra suregistruoti. Vieno dokumento rankraštis pasirašytas prof. Mykolo Biržiškos (1882-1962), todėl galimas daiktas, kad tai jis, traukdamasis 1944 m. į Vakarus, paslėpė šiuos dabar unikalius spaudinius tarp J. Basanavičiaus žurnalų.
Dauguma pogrindinių spaudinių pasirodė po tragiškų 1943 m. kovo 16-20 d. įvykių. Paskelbusi visuotinę mobilizaciją, okupacinė nacių valdžia dėl nesėkmių veikiai apkaltino intelektualus, esą jie sukurstė jaunimą nestoti į vermachtą. Tada buvo uždarytos Lietuvos aukštosios mokyklos, sustabdyta Mokslų Akademijos, Vilniaus filharmonijos veikla, o profesūra išvežta į koncentracijos stovyklas. Pogrindžio dalyviai sekė įvykius, vertino besikeičiančią situaciją krašte, frontuose, taip pat užsienyje, formavo visuomenės nuomonę, kaip jai derėtų elgtis. Nežinomų autorių rašiniai daro stiprų įspūdį tvirta pilietine pozicija, o jų ryžtas andainykštėmis aplinkybėmis nuteikia apmąstymams apie intelektualo, dvasinėms vertybėms pirmenybę teikiančio žmogaus raiškos prasmę šiųdienių iššūkių akivaizdoje.
Kitados viena išmintinga moteris laiške bičiuliui rašė apie paukščio plunksną, kuri krisdama čia, šioje žemėje, galbūt sukelia katastrofas kituose pasauliuose. Kad ir kokie nevienodi, netapatūs, abu atradimai panėši vienu dalyku: jie kontrastuoja su kai kuriais mūsų kasdienio gyvenimo pavidalais (kasdienybėje viešpataujančiu pilietinės ir meninės žmogaus raiškos kiču) ir byloja apie tikrus dalykus. Praeities beldimąsi į mūsų sąžines ir protus galima įvairiai priimti: kai kas gal numos į ją ranka, o kai kas gal ir pasimokys. Štai kas dar svarbu. Praeitis vis dar atsiveria, ir tos malonės kai kurie iš mūsų vis dar nusipelno. Per juos, likimo ar aplinkybių pasirinktus žmones, mes galime prisiliesti prie savo šaknų, apsivalyti nuo kasdienybės apnašų ir geriau įvertinti savo gyvenimo trajektorijas. Tai - vilčių teikianti mintis.
Sigitas Narbutas

   

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

SURASK MUS „FACEBOOK“
LIETUVIŲ LITERATŪROS IR TAUTOSAKOS INSTITUTAS
Antakalnio g. 6, LT-10308 Vilnius, Lietuva tel.: 2621943, direk@llti.lt