LLTI
LIETUVIŲ LITERATŪROS
IR TAUTOSAKOS
INSTITUTAS
KONTAKTAI      LT  /   EN     
  Vilieišių rūmai
Petro Vileišio veikla

 „Kalvis melagis“

 

 
 
„Kalvis melagis“ (Kalwis Mialagis) – slaptas rankraštinis humoristinis literatūrinis Peterburgo universiteto lietuvių studentų laikraštėlis, leistas 1875 12 01–1876 03 01 Peterburge. Sumanytojas ir leidėjas (rašęs ranka) buvo Petras Vileišis. Lietuviai studentai (J. Brazaitis, J. Grigiškis, J. Kymantas, P. Vileišis ir kt.) rašė lietuvių tautosakos, etnografijos, istorijos temomis. Visų laikraštėlio numerių turinys nėra žinomas, nes rasti tik du jo numeriai (1876 m. sausio 1 ir 10 d.). Juose išspausdinta įvairių praktinių patarimų, P. Vileišio apysaka „Jons ir Aniuta“, aritmetikos pradmenys bei skaičiavimo  uždaviniai vaikams ir suaugusiesiems. Tekstas parašytas gimtąja Vileišio kalba. Platintas laiškais giminėms į Lietuvą. Tai vienas pirmųjų lietuvių šviesuomenės bandymų leisti lietuvišką periodiką. Išėjo dešimt numerių.
 
„Vilniaus žinių“ knygynas
 
Tai pirmasis lietuviškas knygynas Vilniuje, įsteigtas 1904 m. spalio 25 d. Veikė 1904–1912 m. Vilniaus miesto salės rūmų pirmame aukšte, Aušros Vartų g. Nr. 5 (dabar Nacionalinė filharmonija), nuo 1910 m. – Antakalnio g. Nr. 24. Savininkas Petras Vileišis. Prekiavo „Vilniaus žinių“ spaustuvės leidiniais ir kita lietuviška spauda, išleista tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Ypač propagavo spaudos draudimo laikotarpio leidinius. Čia galėjai nusipirkti ir visas P. Vileišio (P. Nėrio) parašytas ir išverstas knygeles. Knygynui vadovavo Marija Piaseckaitė-Šlapelienė, jai talkino Elena Brazaitytė ir Antanina Davydauskaitė. Knygynas tapo lietuvių kultūros veikėjų, rašytojų, leidėjų susibūrimo vieta. Ne Vilniaus gyventojams knygas siųsdavo paštu, Lietuvos knygų pirkliams knygas parduodavo išsimokėtinai. Prekiaudavo ir periodine spauda, ją prenumeruodavo. Apie knygyne esančius leidinius informavo specialūs katalogai („Vilniaus žinių“ Petro Vileišio knygyno katalogas“). 1905–1908 m. pasirodė keturi tokie katalogai. 1912 m. pabaigoje Vileišis knygyną likvidavo, o knygas nupirko Marija Šlapelienė, kuri kartu su vyru Jurgiu Šlapeliu Vilniuje įkūrė savo knygyną (veikė iki 1945 m.).
 
 
 
„Vilniaus žinių“ spaustuvė
 
Tai pirmoji lietuviška spaustuvė, įsteigta po 40 metų atgavus spaudą lotyniškomis raidėmis. Veikė Vilniuje 1904–1910 m., savininkas – Petras Vileišis. Vilniaus gubernatoriaus leidimą steigti spaustuvę Vileišis gavo 1904 m. rugsėjo 7 d. su teise spausdinti leidinius tik lietuvių kalba, o 1906 m. balandžio 8 d. buvo gautas ir leidimas spausdinti visomis Europos kalbomis. Spaustuvę įrengti padėjo ir jai iki 1906 m. vadovavo Martynas Kukta. Joje buvo dvi spausdinimo mašinos, dvejos spausdinimo staklės, įvairaus šrifto komplektai, vidaus degimo variklis. Dirbo 18–20 darbininkų. Patalpas Vilniaus g. Nr. 10 (dabar Vilniaus g. Nr. 36/6) Vileišis nuomojo. Pasistatęs namus Antakalnyje, 1906 m. gruodžio mėnesį spaustuvę perkėlė tenai. Veiklos pradžioje spaustuvė buvo pirmaujanti, tačiau Vilniuje atsiradus daugiau tokių įmonių, produkcijos vis mažėjo. 1910 m. Vileišis spaustuvę uždarė, o įrengimus pardavė spaustuvininkui Vitoldui Kopecui.
„Vilniaus žinių“ spaustuvė lietuvių kalba išleido 158 spaudinius ir 13 natų sąsiuvinių, atvirukų. Tarp jų: dvi paties Vileišio knygutes, 20 knygų visuomenine tematika, 9 – medicinos, 28 – religines, 26 – grožinės literatūros knygas. Spausdino ir vadovėlius mokykloms, lietuvių tautosakos rinkinius, informacinius leidinius. 1905–1909 m. čia buvo renkamas ir pirmasis lietuviškas dienraštis „Vilniaus žinios“ (įsteigė ir redagavo P. Vileišis), spausdindavo ir kitų leidėjų periodinius leidinius  („Šviesa“, „Lietuvos bitininkas“, „Goniec Codzienny“), priedus dienraščio skaitytojams – smulkias knygeles.
 
 
 „Vilniaus žinios“
 
 
Tai pirmasis dienraštis lietuvių kalba, ėjęs nuo 1904 m. gruodžio 10 (23) d. iki 1909 m. kovo 4 (17) d. Vilniuje. Laikraštį įsteigė ir leido Petras Vileišis. Redakcijos branduolį sudarė: P. Vileišis (redaktorius), kalbininkas Jonas Jablonskis, buvęs „Varpo“ redaktorius Jonas Kriaučiūnas, tuometinis „Varpo“ redaktorius Povilas Višinskis, Kazys Puida, Petras Klimaitis. Administratoriumi dirbo rašytojas Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, buhalteriu – dvarininkas Jonas Siabas. Redakcija ir administracija įsikūrė Antakalnio g. Nr. 6 (dabar T. Vrublevskio g. Nr. 6), vėliau persikėlė į P. Vileišio namus. Pirmasis dienraščio numeris išėjo 6000 egzempliorių tiražu ir buvo labai palankiai sutiktas skaitytojų. 1905 m. pirmąjį pusmetį „Vilniaus žinias“ užsiprenumeravo 5613 skaitytojų iš Vilniaus, Kauno, Suvalkų, Gardino gubernijų, Sibiro, Latvijos, Lenkijos, Suomijos, Rusijos, JAV. Tačiau Vilniuje laikraščio išparduodavo vos 150 egz. Dienraščio turinį sudarė žinios iš Peterburgo ir Maskvos agentūrų, korespondencijos iš Lietuvos miestų, miestelių ir kaimų, žinutės apie lietuvių gyvenimą JAV, Prūsijoje, Latvijoje, Rusijoje. Spausdino straipsnius apie visuomeninį, politinį, kultūrinį gyvenimą, skelbė grožinius kūrinius, vertimus iš užsienio kalbų, literatūros kritiką, beletristiką. „Vilniaus žinioms“ rašė J. Biliūnas, M. Biržiška, J. Gurauskis, K. Jasiukaitis, K. Jurgelionis, V. Kapsukas, P. Mašiotas, M. Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, G. Petkevičaitė-Bitė, O. Pleirytė-Puidienė, A. Vienuolis-Žukauskas, Žemaitė.
 
Nuo 1905 m. redakcijoje prasidėjo nesutarimai dėl laikraščio krypties, politinių ir kalbos dalykų. Išėjo J. Jablonskis, P. Višinskis. Laikraštis neteko daugelio prenumeratorių (jų sumažėjo iki 3 tūkstančių), tapo nuostolingas ir 1907 m. balandžio 7 d. nustojo ėjęs. Po dviejų mėnesių Vileišis dienraščio leidimą atnaujino, o nuo 1907 m. rugpjūčio 21 d. „Vilniaus žinias“ perėmė Pasitikėjimo bendrovė, kuriai vadovavo Jonas Vileišis, Stasys Matulaitis ir Vladimiras Zubovas. Redakcijoje dar dirbo Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Mykolas Biržiška, Adolfas Vėgėlė. Redaktoriumi tapo J. Vileišis. Tačiau vėl trūko pinigų, prenumeratorių mažėjo ir 1909 m. kovo 4 (17) d. dienraščio leidyba visiškai nutrūko. Iš viso išėjo 1175 numeriai.
 
 
Petro Vileišio geležies dirbinių gamykla
 
 
 
 
1897 m. Vileišis nusipirko žemės sklypą Poltavos gatvėje ir pastatė geležies dirbinių gamyklą (vadino ją mechanine dirbtuve), kuri pradėjo veikti 1900 m. Joje buvo mechaninis ir šaltkalvystės cechai (skyriai). Mechaninis cechas gamino valstybinių įmonių bei įstaigų užsakytus  stambius metalo dirbinius: rezervuarus, cisternas, kesonus, geležinkelių iešmus ir šviesoforus, geležinių tiltų detales. Žaliavą gaudavo iš Donbaso metalurgijos gamyklų, o gaminius parduodavo Rusijos tiltų statybos ir geležinkelių tiesimo rangovams. Šaltkalvystės cechas gamino smulkesnius dirbinius: geležinius vartus, laiptų turėklus, gatvių žibintus, šviestuvus, duris, langų rėmus, paminklinius kryžius ir panašiai. Remontuodavo ir žemės ūkio mašinas, įvairius žemdirbystės padargus. Gamyklai vadovavo inžinierius Antanas Macijauskas, baigęs Peterburgo technologijos institutą. Čia dirbo daug lietuvių inžinierių (S. Kairys, J. Mašiotas, A. Vosylius), technikų, konstruktorių, darbininkų. Pašlijus piniginiams reikalams, gamyklą reikėjo parduoti. J. Basanavičiaus ir kitų Vilniaus lietuvių rūpesčiu buvo įsteigta Vilniaus ūkiškųjų mašinų bendrovė „Vilija“, kuri 1910 m. nupirko Vileišio gamyklą. Naujoji gamykla sėkmingai veikė, jos gaminiai ne kartą buvo apdovanoti medaliais. Vokiečiams užgrobus Vilnių, „Vilija“ buvo perkelta į Smolenską. 1918 m. bolševikai gamyklą nacionalizavo.
 
 
 
Petro Vileišio projektuoti tiltai
 
 
 
 
 
 
 
 
Vileišių šeimos koplyčia
 
 
Mauzoliejinė Vileišių koplyčia yra Vilniuje, Rasų kapinėse, 80 metrų į rytus nuo pagrindinių vartų. Pastatyta XX  a. antrojo dešimtmečio pradžioje pagal Petro Vileišio projektą ir jo paties lėšomis.  Koplyčia neobarokinė, plytų mūro, tinkuota, puošta lipdiniais, dengta žvynų pavidalo švino plokštelėmis, statyta tuo pat metu kaip ir Vileišio namai Antakalnyje, todėl puošybos elementai labai panašūs. Durys kalto metalo, virš jų įrašas: „Petro Vileišio giminės kapai“. Langelis virš durų bei kiti žemutiniai langai apkaustyti meninės kalybos grotelėmis. Langai su vitražais. Šiaurinėje sienoje pritvirtintos šešios balto marmuro vienos formos memorialinės lentos. Juose vienodais šriftais įrašyta:
 
• Petriukas Vileišis, 12 metų pragyvenęs, užmigo 17 rugpjūčio 1904 m. ir prašo už jį prie Dievo atsiklaupti.
 
• Lietuvos Nepaprastas Pasiuntinys ir Įgaliotas Ministras Latvijai inž. Vytautas Vileišis, gimė 1887.XI.11, mirė 1937.VII.5. Ilsėkis Viešpatyje.
 
• Jonas Vileišis, 1872.I.3–1942.VI.1. Pavergtoj Lietuvoj – varpininkas, kovotojas. Laisvoj Lietuvoj – valstybės statytojas, teisių gynėjas;
 
• Birutė Vileišytė-Tursienė, 1904–1966.
 
• Stefan Moszczynski, zm. 13 lutego 1908 r., więku lat 36;
 
• Antanas Vileišis, daktaras, gimė 1856.X.21, mirė 1919.IV.9.
 
• Inž. Petras Vileišis, 25.I.1851–12.VIII.26.
 
• Alina Moščinskaitė Pėtrienė Vileišienė, 1866–1930.
 

Nuotraukos iš LLTI Mokslinės bibliotekos fototekos

SURASK MUS „FACEBOOK“
LIETUVIŲ LITERATŪROS IR TAUTOSAKOS INSTITUTAS
Antakalnio g. 6, LT-10308 Vilnius, Lietuva tel.: 2621943, direk@llti.lt