Vytautas Vanagas (1930–2017) per kelis kartus perdavė LLTI bibliotekos rankraštynui ir dvi surištas dėželes, vėliau dar tris užklijuotus vokus su sąlyga: kas ten, pažiūrėkit tik po mano mirties. Ten ant perpus perkirptų A–4 lapų – tvarkingai ranka perrašyti tekstai; rašyti nuo 1948 metų; ir lydlaiškis pirmojoj dėželėj ant viršaus, kuriame sprendimo teisė palikta mums, gyviesiems: „Ar jiems verta skirti archyvinės lentynos kertelę, ar ne – spręskite Jūs. [...] Jeigu ką nors iš tų tekstelių norėtumėt paviešinti, viešinkite tiktai slapyvardžiu Antanas Sėlis (Antanas – antrasis mano krikšto vardas, Sėlis – etnonimas genties, gyvenusios krašte, kur aš gimiau ir augau (Rokišio apskr., Kamajų vls., Duokiško par., Gudiškio dv., 7 km į pietus nuo Kamajų)“. Vytautas Vanagas pasirūpino ir Antano Sėliaus reikalais: poetinių užrašų pavadinimą sugalvojo, ir žodį skaitysiantiems parašė. 

Nežinau kito XX amžiaus rašiusio lietuvio, kurio pasaulėvoką būtų taip persmelkusi maksima memento mori – prisimink mirsiąs. Jei reiktų paralelių ieškot – galvon teateina prancūziškai rašęs rumunas Emilis Cioranas (1911–1995) ir Baroko epochos kūrėjai.

Virginijus Gasiliūnas