Nežinau, ar tas laikas jau atėjo, bet ne vienu atveju paaiškėjus, kad bandau rašyti apie Mieželaitį, esu diplomatiškai paklausiama, kaip aš žiūrinti į jo poeziją. O žiūriu taip: yra tekstų, kurie, mano nuomone, tebeturi estetinės gyvybės, yra tokių, kurie svarbūs poezijos istorijai kaip simbolinės formos, yra tokių, kurie atrodo kaip nepavykę eksperimentai ar tik kaip tuščia sovietinės ideologijos retorika.

(E. Baliutytė-Riliškienė)

Eduardas Mieželaitis (1919-1997) priklauso 1920-ųjų generacijai, kuri memuaristikoje kartais pavadinama tragiškąja. joje tokių skirtingų pasirinkimų ir likimų rašytojai kaip Alfonsas Nyka-Niliūnas, Vytautas Mačernis, Bronius Krivickas, Paulius Širvys... Ar Mieželaičiui tiktų minėtoji kartos apibrėžtis tragiškoji? Turint prieš akis jo gyvenimo ir kūrybos savirefleksijas, atsakymas būtų - taip. Po garsiojo triuškinimo Visuotiniame rašytojų susirinkime (1946), jis pasirinko aktyvaus prisitaikymo prie sovietinės sistemos kelią: vardan galimybės kurti pasiryžo eiti su velniu obuoliauti, naiviai tikėdamasis jį pergudrauti. Bet tai pareikalavo asmens ir poeto integralumo kainos. Dvigubą sovietinio menininko būtį Mieželaitis įvardijo žieduoto paukščio metafora: