Sovietmečio epocha vis labiau tolsta, tačiau - paradoksas - kelia daug diskusijų kaip niekada anksčiau. Kaip vertinti šią epochą ir jos asmenybes? Kodėl požiūriai į ją tokie prieštaringi?

 

Šioje knygoje literatūros tyrinėtojai nagrinėja vėlyvojo sovietmečio literatūrą kaip sudėtingą kultūrinį fenomeną, atskleidžiantį visuomenės transformacijas, kartų konfliktus ir kūrybinės laisvės paieškas bei alternatyvas socialistinio realizmo kanonui.

 

Autoriai analizuoja, kaip rašytojai vartojo ezopinę kalbą vengdami cenzūros, kaip per tradicinių motyvų interpretacijas saugojo tautinę tapatybę, kaip įvairios kartos reagavo į ideologinį spaudimą. Nuo Albino Bernoto iki Jurgos Ivanauskaitės - kiekvieno kūrėjo pasirinkta strategija atskleidžia skirtingus būdus išlikti autentiškiems komunistinėje sistemoje.

 

Knyga skirta ne tik literatūros tyrėjams, bet ir visiems, besidomintiems kultūros istorija. Ji padeda suprasti, kaip sovietmečio patirtys formavo ir tebeformuoja mūsų kultūrinę atmintį, ypač dabar, kai vėl susiduriame su imperinės kultūros iššūkiais.