Liūnė Sutema (tikroji pavardė Zinaida Nagytė-Katiliškienė, 1927-2013) paprastai pristatoma kaip Algimanto Mackaus kartos išeivijos poetė, „bežemė“. Jos poezijos išskirtinumą ir reikšmę Rimvydas Šilbajoris apibūdino taip: „Liūnės Sutemos poezija, gaji, neprijaukinama, skaudi, giliai suleido savo atkaklias šaknis į mūsų išeivijos kultūrinės sąmonės klodą ir liks tenai, gal paskutinis gyvas ženklas, kai toji sąmonė jau bus sausa ir kieta, kaip badmečio molis“.

Liūnės Sutemos kūryba svarbi individualiai įpoetintu namų praradimo dramatizmu, rūstumu, aštrumu, ,,antilyrizmu“. Jos eilėraštis paremtas pasakojimu, kartais artėjama prie dramos struktūros, stilius minimalistinis, ,,neornamentuotas“, lakoniškas; poezijos tekstai ilgi, dažnai įgavę ciklų struktūrą; poetiniai vaizdiniai – ir individulaūs, ir ateinantys iš lietuvių liaudies kūrybos, mitų – perkuriami pagal vienkartinius eilėraščių scenarijus, už kurių – skaudi asmeninė patirtis.