Ši knyga – tai tik vienas, vienoks, įvairialypės Marcelijaus Martinaičio (1936–2013) kūrybos supratimas ir aiškinimas. Martinaičio poezija, eseistika, publicistika čia skaitoma ir interpretuojama drauge su kitomis jo socialinėmis veiklomis. Domėjimasis tautosaka, etnokultūra, dalyvavimas paminklosaugos judėjime, tautodailinis pomėgis skutinėti margučius, meistrauti iš medžio, apsisprendimas parsivežti tėvų namą iš numelioruoto Žemaitijos kaimo ir autentiškas jo atstatymas sodyboje šalia Vilniaus – visa tai traktuojama kaip tos pačios kūrybiškumo savybės daugiaplanis veikimas. Antropologai sako, kad kūryba yra universalus žmogiškas polinkis savaip įprasminti gyvenamą aplinką ir asmeninį autentišką buvimą, todėl kūrybiškumas būdingas kiekvienam žmogui ir reiškiasi visose gyvenimo srityse nepriklausomai nuo to, ar kūryba išsikristalizuoja į nemirštamus meno kūrinius, ar lieka glūdėti privačiuose išgyvenimų momentuose. Todėl kūrybiškumo tyrinėjimas, nors analizei labiausiai prieinamas būtent per menininkų kūrybą, išreikštą universaliai suprantama forma, pirmiausiai skirtas atverti bendražmogiškus gyvenimo aspektus ir konkrečios istorinės visuomenės paveikslą.