2025 m. vasario 8 d. minime lietuvių literatūros, dramaturgijos tyrinėtojo akademiko Jono Lankučio šimtąsias gimimo metines. Ši data ypatingai svarbi Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui, kuriame Akademikas dirbo nuo 1956 m., vadovavo skyriui, 1984–1992 m. buvo Instituto direktoriumi.

 

Jonas  Lankutis  gimė 1925 m. vasario 8 d. Gargžduose. 1953 m. baigė Vilniaus universitetą. Dar mokydamasis universitete 1950–53 m. dirbo savaitraščio Literatūra ir menas redakcijoje, nuo 1956 m. veiklą susiejo su Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu (iki 1990 m. Lietuvių kalbos ir literatūros institutas).

 

Parašė monografijas Vinco Mykolaičio-Putino kūryba (1961, 1973), Lietuvių dramaturgijos raida (1974, 1979), Lietuvių tarybinė dramaturgija (1983), studijas Justino Marcinkevičiaus draminė trilogija (1977), Etiudai apie Juozą Grušą (1981), Lietuvių egzodo dramaturgija: 1940–1990 (1995), monografines apybraižas Eduardo Mieželaičio poezija (1965, 1971) ir kt. Rengiant Lietuvių literatūros istoriją (4 tomai 1957–68, 2 tomai 1979–82) buvo vienas autorių ir redaktorių. 

 

Biografai atkreipia dėmesį į Jono Lankučio veikloje matomą tam tikrą ryšį su motinos, kilusios iš vyskupo Motiejaus Valančiaus giminės, pasaulėjauta. Apie savo mokslinius pasirinkimus Jonas Lankutis yra rašęs: „dirbant kritikos ir literatūros mokslo baruose, gyvenimas diktavo daug įvairių temų. Tačiau dažniausiai akis krypo į dramatinio pobūdžio literatūrą. Nuo to laiko, kai perskaičiau Vinco Krėvės „Šarūną“, Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“, itin imponuoja tie literatūros herojai, kurie gyvena ir veikia sudėtingose istorinėse bei psichologinėse situacijose, lemtingai išbando savo dvasines jėgas svarbiose visuomeninio ar individualinio gyvenimo kryžkelėse.“ 

 

Kolega Vytautas Kubilius apibūdina literatūros tyrinėtojo ir kritiko, turėjusio dirbti sudėtingais sovietmečio laikais, laikyseną, – „Jono Lankučio kritika turėjo gynybinę funkciją. Ji ne tiek vertino meniškai, kiek stengėsi įteisinti kūrinius to meto sistemoje. Nors ir mąstydamas anuometinėmis kategorijomis, jis įrodinėjo, kad socialistiniam realizmui reikalingas tragiškumas ir intelektualinė įtampa.“ Pagrindinėse Jono Lankučio literatūrologinėse studijose literatūros procesas traktuojamas kaip nacionalinių tradicijų tąsa, tautinės savimonės pasireiškimas. 

 

Akademikas Jonas Lankutis mirė 1995 m. kovo 5 d. Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse.

 

Jono Lankučio nuopelnai įvertinti Gedimino ordino Komandoro kryžiumi. Klaipėdos rajono savivaldybės Tarybos sprendimu 2000 m. Gargždų bibliotekai suteiktas akademiko Jono Lankučio vardas ir biblioteka pavadinta Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešąja biblioteka. 2006 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido knygą Jonas Lankutis literatūros kasdienybėje (sudarytoja Donata Mitaitė). Tai straipsnių rinkinys apie Joną Lankutį bei jo paties rašyti straipsniai apie Juozo Paukštelio, Juozo Grušo, Ichoko Mero, Vinco Mykolaičio-Putino, Jono Mikelinsko kūrinius, laiškai ir atsiminimai.

 

 Prof. dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė