Šiemet vasario 8 d. minime dr. Jono Lankučio šimtąsias gimimo metines. Jonas Lankutis yra labai svarbus lietuvių literatūrologijos istorijai, parengęs daugybę reikšmingų publikacijų ir atlikęs išskirtinių, iki šiol cituojamų mokslinių tyrimų. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bendruomenei J. Lankutis yra svarbus, nes jis buvo ilgametis LLTI mokslininkas, o vėliau ir vadovas. Šiandien mūsų įprastas interviu kiek kitoks, nes kalbiname ne LLTI mokslininką, o akademiko Jono Lankučio dukrą, redaktorę, dėstytoją Margaritą Dautartienę-Lankutytę. Esame dėkingi, kad gerb. Margarita sutiko pasidalinti prisiminimais apie savo tėtį.

Gerb. Margarita, skaitant Jono Lankučio mokslinę biografiją susidaro įspūdis, kad tai buvo tikrai labai užimtas žmogus. Ar šis įspūdis teisingas?

Taip, įspūdis yra teisingas. Kadangi mūsų šeima gyveno gretimame name, šalia instituto, J. Lankutis eidavo į darbą ne per toliausiai, bet dienotvarkė buvo sustyguota. Iki pietų darbuodavosi namuose, čia nuolat skambėdavo telefonas (juk buvo tik laidinis), vykdavo įvairiausių mokslinių reikalų derinimai. Popiet vykdavo į institutą, į redakcinių kolegijų posėdžius leidyklose, kultūros leidinių redakcijas, biblioteką. Vakarais lankydavo spektaklius, poezijos vakarus, klasikinės muzikos koncertus.

Koks tėtis buvo Jonas Lankutis?

J. Lankutis buvo rūpestingas, dėmesingas tėtis. Domėjosi mūsų su Kęstučiu mokslais. Labai daug skaitydavo mums, jam imponavo V. Krėvės apsakymai (beje, Lankutis sudarė „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ tomą, skirtą lietuvių rašytojų apsakymams ir apysakoms), legendos, Žemaitės, Vaižganto kūryba. Taigi mes užaugome su klasika. Žiemą slidinėdavome su kaimynais V. Galiniu, V. Kubiliumi po Sapieginės miškus, vasarą turistaudavome su Galinių šeima ir kt. Vykdavome į Gargždus pas senelius, prie jūros.

Visuomet labai džiugina, kai vaikai, anūkai ar proanūkiai, vienaip ar kitaip, toliau eina tėvų, senelių ar prosenelių pėdomis. Jūs pati pasirinkote kalbos redaktorės kelią, o Jūsų brolis tapo vaikų kardiologu. Ar šeimoje daug kalbėdavote apie lietuvių literatūrą? O gal tiesiog pati aplinka savaime padarė įtaką Jūsų profesiniams pasirinkimams?

Taip, lituanistinė kultūrinė aplinka formavo mūsų pasirinkimus. Mama darbavosi „Pergalės“ (dab. „Metai“) žurnale, supažindindavo mus su parodomis, knygomis, apie tai rašė apžvalgas, redagavo. Brolis buvo tiksliukas, jam su rašytojo A. Baltrūno sūnumi Gintaru rūpėjo chemija, radijo technika, o tėvai įkalbėjo rinktis mediciną. Kęstutis sako, kad nesigailėjo pasirinkimu. Man jau nuo šeštos klasės buvo aišku, kad studijuosiu lituanistiką. Tėvai neprieštaravo.
 

Nors už lango sugrįžusi žiema, pakalbėkime apie vasarą, tiksliau – apie Jūsų vaikystės vasaras. Trumpai papasakokite, kaip dažniausiai ilsėdavosi Jūsų šeima, koks poilsis labiausiai džiugindavo Jūsų tėtį.

Vaikystės vasaras daugiausia leisdavome su seneliais (mamos tėvai gyveno su mumis), tėvai prisijungdavo po darbų arba per atostogas. Sode J. Lankutis užsiimdavo „žemės ūkio“ darbais, meistraudavo, pats įrengė sodo namelį. Žodžiu, jis mokėjo tai daryti ir jam patiko. Mama puoselėjo gėlynus.O mes su broliu padėdavome ir siausdavome su kaimynų vaikais, važinėjomės dviračiais, maudydavomės upėje. Visada vykdavome link jūros, būtinai Gargžduose lankydavome senelius, tetas, dėdes, pusbrolius ir pusseseres. Taip pažinome J. Lankučio vaikystės aplinką. Aplankydavome V. Miliūno šeimyną Nidoje. Daug laiko būdavome Palangoje, Rašytojų viloje. Ten susitikdavo rašytojai, aktoriai. M. Mironaitė organizuodavo teatro repeticijas vaikams, imponavo L.Noreikos poezijos skaitymai. Tėtis žaisdavo biliardą su Just. Marcinkevičiumi, K. Ambrasu ir kt. Norėdavau, kad laimėtų. Eidavau su tėčiu rytais maudytis.
 

Margarita, negalime Jūsų nepaklausti, nes Jonas Lankutis labai daug reiškia Lietuvių literatūros ir tautosakos bendruomenei: koks jausmas apima Jus, einant pro Vileišių rūmus?

Pro Vileišių rūmus einu bemaž kasdien, paprastai nuo vartų pamojuoju V. Gasiliūnui, susitinku kurso bičiulę D. Mitaitę, G. Kadžytę, A. Martišiūtę kt. Jausmas yra labai geras, šviesus prisiminimas apie čia dirbusius ir tebedirbančius žmones. Kai užeinu pirkti knygų ar į renginį ir spaudžiu instituto durų rankeną, prisimenu J. Lankučio žodžius: „O kiek didžių žmonių čia įeidavo...“Jis labai šiltai ir romantiškai prisimindavo P. Razmuką, o tada jau prabildavo apie J. Basanavičių, Vileišius.
 

Onos Pajedaitės nuotrauka