LLTI
LIETUVIŲ LITERATŪROS
IR TAUTOSAKOS
INSTITUTAS
 
 Leidiniai

 Naujausi leidiniai

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidinių galite įsigyti  mūsų

knygynėlyje Antakalnio g. 6,Vilniuje ir kituose knygynuose (sąrašas).

Informacija apie leidinių platinimą (knygynams, bibliotekoms) el paštu: platinimas.

 

 

Vaidas Šeferis. Kristijono Donelaičio Metų rišlumas Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014. 339 psl. Monografija

  

Kristijono Donelaičio Metai buvo, yra ir bus pagrindinis lietuvių literatūros kūrinys. Pagrindinis – nes be jo mūsų literatūros neįmanoma įsivaizduoti. Pagrindinis – nes daugeliu prasmių toji literatūra nuo Donelaičio prasideda. Pagrindinis – nes Metai štai jau trečias šimtmetis yra tas lietuvių kultūros tekstas, iš kurio pasaulis pirmiausia mokosi lietuvius ir Lietuvą atpažinti ir pažinti.

 

Kaip ir visi pagrindiniai tekstai, Metai nuolat dalyvauja lietuvių kultūros raidoje. Metai – tai vienas stabiliausių lietuvių kultūros atskaitos taškų, kurio dėka suvokiame jos apimtis, kryptis, kitimą.

 

Kiekvienas Lietuvos moksleivis patvirtintų liūdną savo patyrimą, kai po pirmųjų PL eilučių – „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą / Ir žiemos šaltos trūsus pargriaudama juokės“ (PL 1–2) – sąmonėje belieka sunkiai sudėliojamų vaizdų ir žodžių ūkas, iš kurio pamokose taip sunku atsiskaityti privalomuosius skaitinius. Kita vertus, Metai atrodo paradoksaliai rišlūs – jų pasakojimas teka eilutė po eilutės, pastraipa po pastraipos kaip vientisas, veržlus vaizdų ir situacijų srautas.

Šioje knygoje keliami du paprasti klausimai: kaip Metai yra sukomponuoti, ir kas lemia šio kūrinio rišlumo ar nerišlumo įspūdį.

 

 

 

Viktorija Šeina. Laikinoji sostinė lietuvių literatūroje Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014. 292 psl. Monografija

 

Šio tyrimo objektas yra laikinoji sostinė – ne istorinis tarpukario Kaunas, bet literatūrinis jo antrininkas, sukonstruotas pagal savitus meninio pasaulio principus. Literatūrinis miesto paveikslas visada yra perlaužtas per individualios sąmonės prizmę, čia svarbų vaidmenį atlieka rašančiojo aksiologinė sistema, pasaulėvaizdis; įtaką jam daro ir konkrečiomis istorinėmis aplinkybėmis susiformavusi kolektyvinė savimonė bei istorinės atminties būklė. Kitaip tariant, literatūra ne tik fiksuoja specifinius miesto tikrovės bruožus – joje įsispaudžia konkretaus laikotarpio individualiai ir kilektyvinei sąmonei būdingas santykis su konkrečia urbanistine erdve. Tokiu būdu literatūra leidžia šiandienos skaitytojui pažvelgti į laikinąją sostinę jos amžininkų, pokario išeivijos ar sovietmečio rašytojų akimis, o literatūrologui teikia medžiagos istorinės tarpukario Kauno vaizdinio raidos rekonstrukcijai.

Eina garsas: nauji Maironio skaitymai. Straipsnių rinkinys. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014. 330 psl. Sudarytojas dr. Manfredas Žvirgždas.

 

Kartu su Maironiu prasideda tautine kalba kuriamos aukštosios kultūros tradicija, netgi atsiveria metafizinis kalbos lygmuo, iki tol nepasiekiamas valstietiškai konkrečiai, į žemiškus rūpesčius panirusiai lyrikai. Maironiokūrybos šaknys maitinasi ne vien Donelaičiu, Baranausku, Strazdu, bet ir Horacijumi, Dante, Rigvedos himnais, klasiškaisiais parnasistais ir audringaisiais romantikais. Maironis, naujų poezijos žemynų atradėjas, buvo tuo pat metu ir radikalus revoliucionierius, ir nuoseklus tradicijų gynėjas, ir skirtingų ideologinių stovyklų vienytojas. Tai mūsų literatūros kanono svarbiausioji figūra, ir tuo tenka ne tik džiaugtis, bet kai kada ir tiesiog susitaikyti...

 

Šis straipsnių rinkinys, kurio tekstų ištakos neretai slypi 2012 m. Lietuvių literatūros instituto bei Vytauto Didžiojo universiteto surengtos tarptautinės mokslinės konferencijos „Maironis ir jo epocha“ pranešimuose, atspindi siekį toliau aiškintis, ką šiandien reiškia Maironio poetika, kokius iššūkius kelia jo tekstai, kaip kinta jo skaitymo strategijos. Įsitikinama, jog tikrai vis dar eina garsas, ir mes, skaitytojai, nepraradome interpretacinio ryšio su klasikiniais, chrestomatiniais tekstais.

 

Dalia Dilytė. Kristijono Donelaičio pasakėčios. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014. 440 psl. Monografija

 

Mokslininkų žvilgsnį visada traukė Metai, o pasakėčios laikytos tarsi podukromis. Truputėlį geriau ištyrinėti tik teksto kritikos, dar vadinamos tekstologija, klausimai. Daugiausia čia nuveikę XIX a. leidėjai, gyvenę teksto kritikos klestėjimo laikais.

 Monografijos autorė „Pratarmėje“ prisipažįsta, kad ši knyga „atsirado iš noro parašyti Kristijono Donelaičio pasakėčioms komentarus, panašius, tarkime, į tuos, kuriuos turi Jeano de La Fontaine‘o ar antikinių autorių pasakėčios. Iš jų galime sužinoti, kokie rašytojai jau yra naudojęsi tuo ar kitu siužetu, aiškinamos leksikos, poetikos, tekstologijos ypatybės, istorinės ir kultūrinės realijos, apibendrinami išvardytųjų klausimų tyrimų duomenys. Tokie komentarai paprastai eina ne knygos pabaigoje, o kartu su tekstu ir visada esti gerokai ilgesni už pačią pasakėčią. Užsimojusi tai padaryti pamačiau, kad tradicinio komentaro parašyti Donelaičiui negaliu, nes nėra nei pasakėčių siužetų istorijos, nei eilėdaros, nei leksikos tyrimų. Kai kurie klausimai iki šiol buvo paliesti labai trumpai ir prabėgomis, kai kas dėl neįsigilinimo aiškinta klaidingai.“

 Monografijoje analizuojami K. Donelaičio pasakėčių siužetai, eilėdara, leksika, vaizdai ir kita.

 

Antanas Baranauskas. Raštai V/2. Šventojo Rašto vertimas. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014. 372 psl. Sudarė, parengė ir komentarus parašė Ilona Čiužauskaitė.

 

Antano Baranausko V tomo antroje dalyje publikuojama Šventojo Rašto vertimo tęsinys (pirmoji dalis pasirodė 2008 m.): Jošuės knyga (Knįga Iosue), Teisėjų knyga (Knįga Iudicum), Rutos knyga (Knįga Ruth) ir Keturios Karalių knygos (Pirmoja Knįga Regum; Antroja Knįga Regum; Treczoja Knįga Regum; Ketwirtoja Knįga Regum). Baranausko Šv. Rašto (Senojo Testamento) vertimo tekstas pateikiamas perrašytas paraidžiui.

 

 

 

Alma Lapinskienė. Atėjęs Vilniun. Rašytojas ir publicistas Rapolas Mackonis. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014. 214 psl.

 

Rapolas Mackonis – tikras plunksnos darbininkas, stiprios kūrybinės potencijos žmogus. Žurnalistas iš prigimties, aistringas publicistas parašė šimtus straipsnių, kuriuose nepailsdamas gynė savąsias vertybes: Tėvynės ir tautos interesus, teisingumo ir moralės nuostatas. Straipsniais apie lietuvių literatūrą aktyvino tarpukario vilniečių literatūrinio gyvenimo raidą. R. Mackonis kartu su Juozu Kėkštu, Albinu Žukausku, Ona Miciūte, Jonu Karosu, Juozu Kanopka, Vladu Radziuliu ir kitais kūrėjais negailėjo jėgų Vilniaus lietuvių literatūros atgimimui ir augimui.

Šia monografinio pobūdžio studija siekiama pateikti pagrindinius sudėtingo, sunkių išbandymų kupino R. Mackonio gyvenimo ir kūrybinės jo biografijos faktus. Knygoje kalbama apie R. Mackonį rašytoją ir atsiminimų autorių, analizuojama jo grožinė kūryba, tiek publikuota, tiek saugoma archyvuose, ir į beletristikos lauką gravituojantys memuarai bei dienoraščiai.  

Visas Rapolo Mackonio gyvenimas ir veikla liudija jį buvus abejingą ryškesnėms partinėms kryptims. Svarbiausia jam buvo Lietuva su sostine Vilniumi. Tam buvo skirta ne tik visa jo literatūrinė veikla, bet ir ištisa biografijos tėkmė.                                Birutė Mackonytė

 

Laura Laurušaitė. Tarp nostalgijos ir mimikrijos. Lietuvių ir latvių pokario išeivijos romanai. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014. 256 p. Monografija

 

Lietuviai ir latviai pokario išeivijoje parašė stulbinamai daug – per 600 romanų. Šia knyga siekiama įtraukti į produktyvų dialogą baltų egzodo romanus ir postkolonializmo teoriją. Pasirinkti kūriniai skaitomi kaip dvigubos tapatybės naratyvai, susiformavę kultūrų sandūroje.

Išeivystės variantų skalė išsidėsto nuo skausmingo ilgesio (nostalgijos) iki prisitaikymo, tradicijų užmaršties (mimikrijos), bet dominuoja pražūtingas susidvejinimas (hibridizacija).

Kiek abiejų tautų romanai panašūs, kiek skirtingi? Ar įmanoma atpažinti savimonės bendrumo pobūdį, kurį būtų galima pavadinti baltiškumu? Laura Laurušaitė

 

  

Kostas Ostrauskas. Paskutinis kvartetas. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014. 330 p.

 

Taip viskas susiklostė, kad jau pačioje pradžioje traukė teatras. Vos gimnazistas bėgiojau į Kauno teatrą, smaksojau „galiorkoje“ ir rijau spektaklius – dramas ir operas. Netrukus net mečiau gimnaziją, įstojau į Jaunimo teatrą, lankiau dramos studiją, veržiausi į aktorystę, tačiau tuoj pat tuo šišu persirgau ir, užuot pradėjęs eilėraščiais (sakoma, tas ne gimnazistas, kurs eilių nerašo), pats puoliau „kurti“ dramos „veikalus“. Ilgainiui, jau Vokietijoje, supratau, jog mane kur kas labiau domina ne, pavyzdžiui, Binkio „Atžalynas“, bet jo „Generalinė repeticija“, o užgriebiant platesniu mastu, „arčiau dūšios“ ne Ibsenas, bet neva šiek tiek „kvanktelėjęs“ Strindbergas. Na, o atsidūręs Amerikoje „sumodernėjau“. Taip ir atsiradau, be jokio ypatingai sąmoningo nusiteikimo, „avangardo“ kompanijoje.“ – kalbėjo dramaturgas, literatūros istorikas Kostas Ostrauskas (1926–2012), 2006 m. atsakydamas į literatūrologių Elenos Bukelienės ir Loretos Mačianskaitės klausimus.

 

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, po rašytojo mirties priėmęs saugoti jo nepublikuotus rankraščius, išleido K. Ostrausko knygą „Paskutinis kvartetas“, kurią sudaro du dramų rinkiniai – „Van Gogho ausis“, „Paskutinis kvartetas“ ir drama „Lietuvių literatūros istorija“. Knygos pasirodymas sutapo su dramaturgo pelenų perlaidojimu 2014 m. birželio 9 d. Lietuvoje, Kauno Petrašiūnų kapinėse, Rašytojų panteone; ji buvo pristatyta tą pačią dieną Maironio muziejuje vykusioje atminimo popietėje.

 

Anot K. Ostrausko kūrybos tyrinėtojos L. Mačianskaitės, šis kūrėjas vadintas lietuviškuoju Beckettu, pirmuoju mūsų dramaturgu absurdistu, pirmuoju postmodernistu, tačiau nė vienas iš šių apibūdinimų nenusako tikrosios jo kūrybos vertės bei poveikio lietuvių kultūrai, – tai įvertinti turės ateities tyrėjai. Apie K. Ostrausko dramas jam gyvam esant buvo rašomos mokslinės studijos, tačiau jis taip ir netapo nacionalinės ar kitų garbingų premijų laureatu, nesulaukė būtent jo kūrybai skirtų renginių ar spektaklių gausos.

 

Kristijono Donelaičio rankraščiai: fotografuotinis leidimas. Parengė Mikas Vaicekauskas. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014. 100 psl.

 

Šiuo metu yra žinomi šie Kristijono Donelaičio (1714–1780) poetinių tekstų autografai – dvi poemos Metai dalys „Pavasario linksmybės“ ir „Vasaros darbai“ bei poemos fragmentas „Fortsetzung“ („Tęsinys“). Jie yra įrišti į archyvinę bylą, signatūra F1-5259, ir saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos Rankraščių skyriuje. Byloje taip pat yra įrišti ir du Donelaičio laiškai kunigui Johannui Gottfriedui Jordanui (1753–1822) bei kunigo Johanno Bernhardo Wacho (1769–1819) laiškas Martynui Liudvikui Rėzai (1776–1840). Archyvinė byla buvo suformuota Prūsijos valstybės archyve Karaliaučiuje (Preussisches Staatsarchiv in Königsberg). Tokiu pavidalu ji išliko iki šių dienų, tad laikoma nedalomu vienetu ir sąlygiškai vadinama Kristijono Donelaičio rankraščiais. Tradiciškai šis pavadinimas neapima kitų archyvuose išlikusių Donelaičio autografų – tarnybinių raštų ir dokumentų, jo vestų bažnytinių knygų įrašų ir pan.

 

Pagrindinis fotografuotinio leidimo tikslas – dokumentiškai tiksliai pateikti unikalaus, ypatingos nacionalinės ir tarptautinės reikšmės kultūros paveldo šaltinio atvaizdą. Taip pat padėti jį išsaugoti ir sudaryti galimybes tolesniems istoriniams, lingvistiniams, literatūrologiniams ir kitiems tyrimams. Leidinys turi ir edukacinę, visuomeninę bei reprezentacinę paskirtį.

 

Baigiamajame lietuvių, anglų ir vokiečių kalbomis skelbiamame knygos straipsnyje „Kristijono Donelaičio rankraščiai: šaltinio pristatymas“ Daiva Krištopaitienė ir Mikas Vaicekauskas pristato šio leidinio tikslus, Donelaičio rankraščių istoriją nuo poeto mirties iki šių dienų; detalų išorinį rankraščių aprašą – saugojimo priemones, bylos struktūrą ir apimtis, rankraščių datavimą, rankraščių užrašus ir kitus įrašus ne Donelaičio ranka, foliaciją, paginaciją, dokumentų formatus, popierių, vandenženklius, rašalą; rankraščių tyrimo ir naudojimo istoriją nuo pirmojo leidimo iki 2012 m. multispektrinės analizės.