LLTI
LIETUVIŲ LITERATŪROS
IR TAUTOSAKOS
INSTITUTAS
 
 Leidiniai

 Naujausi leidiniai

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidinių galite įsigyti  mūsų

knygynėlyje Antakalnio g. 6,Vilniuje ir kituose knygynuose (sąrašas).

Informacija apie leidinių platinimą (knygynams, bibliotekoms) el paštu: platinimas.

 

 

 

Kostas Ostrauskas Paskutinis kvartetas

 

Sudarė Loreta Mačianskaitė

 

Taip viskas susiklostė, kad jau pačioje pradžioje traukė teatras. Vos gimnazistas bėgiojau į Kauno teatrą, smaksojau „galiorkoje“ ir rijau spektaklius – dramas ir operas. Netrukus net mečiau gimnaziją, įstojau į Jaunimo teatrą, lankiau dramos studiją, veržiausi į aktorystę, tačiau tuoj pat tuo šišu persirgau ir, užuot pradėjęs eilėraščiais (sakoma, tas ne gimnazistas, kurs eilių nerašo), pats puoliau „kurti“ dramos „veikalus“. Ilgainiui, jau Vokietijoje, supratau, jog mane kur kas labiau domina ne, pavyzdžiui, Binkio „Atžalynas“, bet jo „Generalinė repeticija“, o užgriebiant platesniu mastu, „arčiau dūšios“ ne Ibsenas, bet neva šiek tiek „kvanktelėjęs“ Strindbergas. Na, o atsidūręs Amerikoje „sumodernėjau“. Taip ir atsiradau, be jokio ypatingai sąmoningo nusiteikimo, „avangardo“ kompanijoje.“ – kalbėjo dramaturgas, literatūros istorikas Kostas Ostrauskas (1926–2012).

 
Žvilgsniai: Fotografuotinis leidimas
 
Parengė Laimutė Adomavičienė
 
Žurnalas Žvilgsniai(1946–1948) jau seniai tapo bibliografine retenybe, mat Vokietijos Perkeltųjų asmenų (DP) stovyklose Wiesbadene, Kasselyje rotaprintu buvo dauginamas nedideliu, vos apie 100 egzempliorių tiražu. Jį leido redaktorius Jonas Mekas (g. 1922), padedamas brolio Adolfo Meko (1925–2011), bendražygių Algirdo Landsbergio (1924– 2004) ir Leono Lėto (tikr. Vytautas Leonas Adamkevičius, 1923–1998). Gyvendami nežinios ir laukimo nuotaikomis, lietuviai išeiviai DP stovyklose gaivino nacionalinę kultūrą: statė spektaklius, rengė parodas, koncertus, leido daug laikraščių ir žurnalų. Žvilgsniaiiš periodinių kultūros leidinių išsiskyrė kitoniškumu: aiškiai išreikšta avangardine laikysena, maišto dvasia, novatoriškais turinio ir formos eksperimentais, nukreiptais prieš lietuvių literatūros tradiciją. Žurnalui būdinga įvairių avangardinių meno srovių (futurizmo, dadaizmo, ekspresionizmo, siurrealizmo...) raiškos eklektika ir modifikacijos, jaučiamos Friedricho Nietzsche’s nihilizmo, egzistencializmo idėjos, aktualios pokariu. „Žvilgsnininkai“ buvo atviri naujovėms, stengėsi pajusti Vakarų Europos, pasaulio kultūros pulsą, integruotis į vakarietišką kultūros erdvę ir sykiu išlaikyti nacionalinį tapatumą.
 
Kristijono Donelaičio rankraščiai: Fotografuotinis leidimas
 
Parengė Mikas Vaicekauskas
 
Vieninteliai žinomi Kristijono Donelaičio (1714–1780) poetinių tekstų ir egotekstų autografai – tai poemos, kuriai leidėjai suteikė antraštę Metai, dvi dalys „Pawaſario Linksmybės“ ir „Waſaros Darbai“, ankstyvas poemos fragmentas „Fortſetung“ („Tęsinys“) ir du asmeniniai laiškai. Dokumentiniu – faksimiliniu (fotografuotiniu) – leidimu Donelaičio rankraščiai skelbiami kaip ypatingos nacionalinės ir tarptautinės reikšmės kultūros paveldas. Pagrindinis fotografuotinio leidimo, parengto skaitmeninėmis priemonėmis, tikslas: dokumentiškai tiksliai – išlaikant dydį, proporcijas, spalvinę gamą ir visas optiškai atpažįstamas grafines detales, pateikti unikalaus šaltinio atvaizdą. Dėl šaltinio unikalumo originalo naudojimas yra griežtai ribojamas, todėl publikacija padeda jį išsaugoti ir sudaro galimybes tolesniems istoriniams, lingvistiniams, literatūrologiniams ir kitiems tyrimams. Ji taip pat turi edukacinę, visuomeninę ir reprezentacinę paskirtį.
 
Vincas Mykolaitis-Putinas. Raštai. T. 12, kn. 2
 
Parengė Ilona Čiužauskaitė ir Jonas Šlekys
 
Visumos siekianti Putino prigimtis – intravertiška savistaba ir ekstravertinė išorinio pasaulio analizė – paliko žymių pėdsakų ir XX a. Lietuvių literatūrinių formų, meninių struktūrų raidoje. Netilpdama viename žanre, ji ieškojo įvairių žodžio raiškos būdų ir galimybių: be lyrikos, kilo būtinybė pasisakyti dramos, epo, meno kritikos kalba. Šalia to, daug dėmesio Putinas skyrė literatūros teorijos ir istorijos studijoms. Jų ypač reikalavo literatūros profesoriaus pareigos. <...> Teorinė Putino mintis, tolima sustingusiam Goethės ironizuotam vagneriškajam akademizmui, kilo iš gilių gyvenimo paskatų, meninio vyksmo poreikių, skatino mūsų moderniosios kūrybos raidą, padėjo įtvirtinti fundamentines meno autonomiškumo nuostatas. Putinas žadino meninių idėjų sąveiką, stimuliuodamas kultūros brandai Reikšmingų daugialypių meno formų augimą.
 

Irena Kostkevičiūtė

 
Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė. Raštai, t. 8
 
Sudarė Danutė Čiurlionytė-Zubovienė ir Dalia Zubovaitė-Palukaitienė
 
 
Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės (1886-1958) Raštų paskutiniojo 8-ojo tomo svariąją dalį sudaro tekstai iš rankraštinio palikimo, saugomo DČZA. Tai radijo paskaitų ir pokalbių ciklai: „Tautos auklėjimo mintys“ (8 pask.), „Jaunimo stovykla“ (6 pašnekesiai), „Visuomenės gyvenimas“ ir kt., be to atskira knygele 1920 m. pasirodę beletrizuoti „Laiškai kareiviui“. Šiuos ciklus į darnią visumą sieja SČK viso gyvenimo rūpestis ir siekis išugdyti sąžiningą, dorą patriotišką inteligentiją – išauklėti kuo daugiausia žmonių, „ant kurių pečių galės pasiremti valstybės rūmas“. 8-ajame tome atsiskleidžia dar vienas labai svarbus SČK literatūrinės veiklos baras – vertimai. Pateikiamos penkios iš prancūzų kalbos verstos Molliere‘o komedijos: „Tartiufas“, „Juokingos įmantruolės“, ‚Vesti privertė“, „Donžuanas, arba Akmens svečias:, „Jurgis Dandulis, arba Užvergtas vyras“, Eugene‘o Scribe‘o „Vandens stiklas“.Spausdinami čia ir nedidelės apimties straipsniai apie literatūrą knygų, vertimų rezencijos, proginės dedikacijos, aforizmai.
 
Metlaikių atabradai. Albino Žukausko šimtmetis
 
Sudarė Solveiga Daugirdaitė ir Alma Lapinskienė
 
Straipsnių ir dokumentų rinkinys Metlaikių atabradai: Albino Žukausko šimtmetis padeda atsakyti į klausimus, kylančius skaitant jo kūrybą. Iš kur šis rašytojas? Kodėl jis toks? Kokia jo vieta lietuvių literatūroje? Šiuos klausimus gvildena literatūros mokslininkai, poeto artimieji, kolegos, bičiuliai.
 
Ką pats Albinas Žukauskas kalbėjo ir rašė apie save, savo laiką ir savo tekstus? Rinkinyje spausdinami rašytojo laiškai, dokumentai atskleidžia jo asmenybę ir XX amžiaus Lietuvos kultūros istorijos dramas.
 
Bitės laikas: privataus ir viešo gyvenimo modeliai
 
Sudarė Ramunė Bleizgienė
 
Susiburti draugėn įvairiose mokslo institucijose besidarbuojančius literatūrologus ir istorikus paskatino 2012 m. minėtas 150-asis Gabrielės Petkevičaitės-Bitės jubiliejus. Atėjo laikas grįžti prie užmarštin besitraukiančių XIX A. pabaigos-XX a. pradžios lietuvių kultūros figūrų: gyvam santykiui užsimegzti jau yra susidariusi pakankama laiko distancija, primiršti, todėl mažiau slegiantys sovietmečiu susiformavę štampai. Bitės asmuo, kultūros žmones telkianti šios moters veikla pasirodė itin palanki įsipareigoti bendram darbui. Iš naujo užkalbindami Bitę ir jos bendrakeleives – Žemaitę, Lazdynų Pelėdą, Sofiją Čiurlionienę-Kymantaitę, atidžiai įsižiūrėdami į šių moterų kūrinius, remdamiesi naujais archyvinės medžiagos duomenimis, pristatydami istoriografinius tautinio atgimimo epochos konteksto tyrimus, straipsnių rinkinio autoriai atveria naujas Bitės Kūrybos interpretavimo perspektyvas ir kuria dialogo lauką, kuris gali padėti pagilinti ne tik šios moters biografijos ir kūrybos, bet ir XIX-XX a. sandūros kultūros tyrinėjimus.
 
Kristijonas Donelaitis. Metai (poema su CD, serija Gyvoji poezija).
 
Poemą įgarsino autorius Rolandas Kazlas.
Įvado autorius Darius Kuolys.
 
Prieš penketą dešimtmečių kalbėdamas apie Kristijoną Donelaitį, literatūros istorikas Vincas Maciūnas priminė lietuviams Voltaire'o sąmojį. Šis XVIII šimtmetyje klausęs, kodėl visi taip garbinantys Dantės Dieviškąjąkomediją. Ir pats atsakęs: „Ogi todėl, kad niekas dabar jos neskaito“. Dar XIX amžiuje aukštaitiškai eiliavęs Valkininkų klebonas Silvestras Gimžauskas su pasididžiavimu ir apgailestavimu rašė:
 
Ir mes turim Donaleitį,
Tiktai asam mažai skaitį.
 
Ar nėra Dantės likimas ištikęs Donelaitį mūsų dienomis? Ar Metai Lietuvos visuomenei netapo didingu pakelės paminklu – garbinamu, bet nebyliu, iš gyvos šių dienų kultūros išstumtu tekstu? O gal naujos tautos patirtys galėtų atverti dabarčiai svarbias Donelaičio epo reikšmes? Gal Apšvietos laikų Prūsų Lietuvos kunigas galėtų būti išmintingas ir iškalbingas mūsų laikų tautinio polilogo dalyvis?
 
Sigitas Geda. Ugniabalsis Niekas (poezijos rinktinė su CD, serija Gyvoji poezija).
 
Sigito Gedos eilėraščių rinktinė „Ugniabalsis Niekas“ pirmą kartą pasirodo su paties poeto įskaitytų eilėraščių įrašais, tarp kurių yra ir garsusis eilėraščio „Teisingo žodžio malda“ skaitymas 1991 m. Šv. Jonų bažnyčioje. Tai pirmoji poeto rinktinė, kurioje drauge publikuojami eilėraščiai vaikams ir suaugusiems. Rinktinės centras – ekstatinė, vizijinė, ugninga S.Gedos kalba ir vaizduotė, skirtingų balsų, erdvių ir laikų pynės, įvairios kalbančiojo kaukės ir vaidmenys, už kurių vis pasirodo mistiškasis Niekas.
 

Vileišių rūmų ansamblis Vilniuje

 

Sudarytojas Gytis Vaškelis

 

Dabartinio Antakalnio, iki pat XIX a. pabaigos buvusio Vilniaus priemiesčiu, pradžią puošia net tik visiems žinomas baroko perlas – Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Tikrai ne kiekvienas vilnietis ar miesto svečias, pro ją traukdamas, ir kairėje gatvės pusėje pamatęs išskirtinio grožio neobarokinius pastatus, žino, kas ir kada pastatė šiuos rūmus.
 
Gausiai nuotraukomis ir kita vaizdine medžiaga iliustruoto leidinio „Vileišių rūmų ansamblis Vilniuje“. sumanytojas, sudarytojas ir vienas iš autorių – LLTI Leidybos centro vadovas Gytis Vaškelis, skyriaus apie ansamblio architektūrą autorė – viena žymiausių Lietuvos architektūros istorikių Nijolė Lukšionytė, pratarmę parašė LLTI direktorius dr. Mindaugas Kvietkauskas. Knyga svarbi tuo, kad sutelkia daug sakytinės istorijos, žinomų ir nežinomų faktų. Tai labai įdomus pasakojimas, kurį verta tęsti ir toliau. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute dirbantiems žmonėms norisi dalintis Vileišių rūmų grožiu ir pasakojimu, kad tai yra pirmoji lietuvių tautinio judėjimo rezidencija Vilniuje, kad tai – ne tik gražūs pastatai, bet ir atminties vieta, simbolinis kompleksas, kurį reikia pažinti ir suprasti. Nemažai vietos knygoje skiriama Petro Vileišio asmenybei, jo kultūrinei ir visuomeninei veiklai aprašyti. Albumo fotografai – Arūnas Baltėnas, Rokas Gelažius, Justė Kuodytė, Saulius Vaitiekūnas, Pranas Vasiliauskas, dailininkai – Elona Marija Ložytė ir Rokas Gelažius.
 
 

 Stebuklo horizontai. Šiluva ir jos legenda lietuvių literatūroje

Vigmantas Butkus

Šioje knygoje nuosekliai atskleidžiama, kaip lietuvių literatūra poetinėmis priemonėmis įvietina Švč. Mergelę Mariją Šiluvoje ir kaip į literatūrą yra įrašoma pati Šiluva: jos sakralusis klodas, jos istorija ir kraštovaizdis. Skaitytojas įsitikins, kad nuo XIX a. iki mūsų dienų literatūrinė kūryba nebuvo vien pasyvus Šiluvos fenomeno vaizdavimas, bet reikšmingas religinių, kultūrinių, sociopsichologinių jo prasmių palaikymas, kūrimas bei perkūrimas, leidęs plėsti Šiluvos stebuklo horizontus, literatūros kūriniams skleistis kaip tokiems horizontams. Pristatomi ir analizuojami ne tik grožiniai, bet ir grožiniai-religiniai, grožiniai-etnografiniai, grožiniai-publicistiniai tekstai, pasitelkiamas platus įvairios kitos šiluviškos raštijos kontekstas. Knyga skirta ir tiems, kurie domėsis Šiluvos bei Šiluvos Marijos refleksija, ir tiems, kurių interesai bendresni, susiję apskritai su bet kokių geografinių vietovių, taip pat su vadinamųjų atminties vietų menine, kultūrine refleksija.
 
Avromas Suckeveris. Žaliasis akvariumas 
 
 Iš jidiš kalb. vertė Mindaugas Kvietkauskas
 
Šis savitas poetinės prozos rinkinys parašytas dviem tarpsniais, su keliolikos metų pertrauka (pirmoji dalis 1953–1954, antroji – 1970–1974), ir buvo išleistas Jeruzalėje 1975-aisiais. Knygoje grįžtama į karo bei pokario laikų patirtis ir būsenas Vilniuje, pokalbiui iškviečiamos mirusiųjų figūros, tikrinamos poezijos galimybės kalbėti apie Holokausto netektis, sprendžiama kalbos ir vaizduotės egzistencinio vaidmens problema. Avromas Suckeveris – vienas didžiausių XX a. žydų modernizmo ir jidiš kalbos poetų, po Antrojo pasaulinio karo sulaukęs pasaulinio pripažinimo. Kartu su Isaacu Basheviu Singeriu ir kitu vilniečiu Chaimu Grade jis laikytas vienu svarbiausiu pretendentų Nobelio premijai už jidiš literatūrą gauti. Be to, Suckeveris laikomas vienu unikaliausių Holokausto literatūros vardų. Naujas tokio pripažinimo pavyzdys – 2012 m. JAV išleista fundamentali Davido G. Roskies ir Naomi Diamant Holokausto literatūros istorija. Jos įvade išvardijus žymiausius pasaulyje Holokausto rašytojus, įskaitant Primo Levi, Elie Wieselį, Imre Kertészą, teigiama: „Vienintelis tarp poetų, prozininkų ir Holokausto atminties liudytojų, Avromas Suckeveris lydi mūsų istoriją nuo pradžios iki pabaigos.“ Taigi Suckeverio kūryba minint jo šimtmetį vertinama kaip viena svarbiausių Holokausto literatūros paradigmų. Ir tai tik vienas iš argumentų, kodėl šis autorius turėtų būti itin svarbus šiandieniniams lietuvių skaitytojams ir visiems, kam rūpi istorinė Vilniaus atmintis bei daugiakalbė jo literatūros tradicija.
 
 
 
Oskaras Milašius. Lituanistinė ir politinė publicistika (sud. Genovaitė Dručkutė,iš prancūzų kalbosvertė G. Dručkutė ir N. Klišienė). Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2013.
 
Oskaro Milašiaus (Oscar Milosz, 1877–1939) kūryboje reikšmingą vietą užima lituanistinė ir politinė publicistika. Tai žurnaluose ir atskirais leidinėliais, daugiausia paties autoriaus
lėšomis, skelbti rašiniai apie lietuvių tautosaką kartu su dainų vertimais į prancūzų kalbą, liaudies meno, tradicijų ir papročių studijos, politiniai straipsniai, pratarmės, etnologiniai tyrimai. Savo kūrybos į „aukštąją“ ir „žemąją“ neskirsčiusiam rašytojui ši publicistika buvo ne mažiau svarbi
negu grožiniai kūriniai ar metafiziniai veikalai.
 Šioje knygoje spausdinama lituanistinė ir politinė publicistika apima ištisus dvidešimt Milašiaus kūrybos metų. Pirmieji rašiniai paskelbti besibaigiant Pirmajam pasauliniam karui, paskutinysis – knygos pratarmė – likus porai mėnesių iki rašytojo mirties.
Lituanistinėje ir politinėje publicistikoje kuriamas „poetinis“ ir „politinis“ Lietuvos paveikslas primena romantizmo laikų „tautų pavasario“ vaizdinius. XX a. pirmaisiais dešimtmečiais tai buvo nenauja, tiktai gerokai primiršta mintis. Tačiau rašytojo siūlomas protėvių šalies įvaizdis, jai deleguojamas vaidmuo pasižymi originalumu – Lietuvai skirtu mesianistiniu pašaukimu. Milašius savo skaitytojams pateikė dar vieną – lietuviškąjį – dėmenį, greta seniai egzistuojančių, Europos pagrindus nutiesusių ir ją iš esmės sukūrusių antikinio ir biblinio dėmenų.

 

 
Antanas Vaičiulaitis. Laiškai (rinktinė). Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2013.
 
Rinktinėje publikuojama rašytojo epistolika, apimanti 1924–1992 m. laikotarpį, užpildo vieno iškiliausių XX a. literatūros klasikų autobiografinio diskurso spragas. A. Vaičiulaičio laiškai dokumentuoja visą XX a. lietuvių išeivių visuomeninio, kultūrinio ir kasdienio gyvenimo vaizdą, atveria reikšmingus literatūrinius, tarpkultūrinius ir socialinės veiklos diskursus. Šešiasdešimt aštuoneri metai intensyvaus susirašinėjimo su poetais, rašytojais, filosofais, kalbininkais, dailininkais, visuomenės veikėjais, istorikais, leidėjais ne tik iškelia meninę ir visuomeninę A. Vaičiulaičio veiklą, bet pirmiausia pristato jį kaip kultūros žmogų. Autentiškas ir savitas rašytojo santykis laiškais bendraujant su kiekvienu iš jų tampa atskiromis dalelėmis, kurias jungiant į visumą skleidžiasi ryški jo gyvenamojo meto panorama. Objektyvusis to laiko matmuo – istoriniai įvykiai, kultūrinės ir literatūrinės realijos – laiškuose išlaiko subjektyvumo žymenį. Nūdienos skaitytojui jie veriasi tokiu profiliu, kokiu juos regėjo pats laiškų autorius. Tai kol kas pati išsamiausia r
ašytojo epistolinė autobiografija.
 
 
 
Daiva Litvinskaitė. Nuo objekto link subjekto: Kūnas lietuvių moterų kūryboje. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2013.
 
Remdamasi feministinėmis įžvalgomis monografijos autorė siekia ištirti priežastis, lėmusias šiuolaikinių lietuvių moterų rašytojų tematikos pasirinkimą – dėmesį socialinėms problemoms ir kasdienėms moterų istorijoms. Daugiausia dėmesio skiriama iki šiol mažai tyrinėtai moters kūno raiškai. U. Barauskaitės, Z. Čepaitės, J. Ivanauskaitės, J. Sabaliauskaitės ir A. Urbonaitės romanuose. Autorė svarsto, ką reiškia sergantis, prievartaujamas, grėsmingas kūnas pasirinktų rašytojų literatūroje, kodėl jam aprašyti pasitelkiamas groteskas, o su juo susiję reiškiniai persmelkti ironijos, kaip visa tai keičia moters įvaizdį literatūroje.
 
Ši knyga yra prengta Ilinojaus universiteta, Čikagoje, apgintos humanitarinių mokslų daktaro disertacijos pagrindu. Ji skirta tiek akademinei bendruomenei, tiek ir plačiajai visuomenei.
 
 
 
 
Taisija LaukkonėnDainiai  be tautos. Lietuvos rusų rašytojų strategijos (po)sovietmečiu. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2013.
 
„Dainiai be tautos“ – tai, viena vertus, poetai, kurie suvokia save kaip kuriančius gimtąja kalba svetimoje žemėje. Kita vertus – tai visi šiuolaikiniai poetai, kurie posovietinėje visuomenėje netenka pagrindinės socialinį prestižą palaikiusios mitologijos.
 
Kitaip nei daugumoje sociologizuotų literatūros tyrimų, šioje knygoje sociokritiškai skaitoma poezija, o ne proza. Išskirtinis poeto vaidmuo lietuvių ir rusų kultūrose nulėmė, kad literatūros laukui būdingi „apibrėžimų konfliktai“ aštriausiai reiškėsi būtent poetiniame diskurse.
 
Iki šiol netyrinėta sovietmečio ir posovietmečio Lietuvos rusų literatūra knygoje aptariama kaip literatūros lauko segmentas, apibrėžiamas ypatingos galimybių erdvės, kuri atsiranda susitinkant ir persiklojant kelių nacionalinių kultūrų laukams. Segmento struktūra ir vidinė istorija atsiskleidžia analizuojant svarbiausių leidinių, atstovaujančių skirtingiems literatūros lauko poliams, bei rašytojų strategijas.
 
 
 

Grožio fenomenas kultūroje. The Phenomenon of Beuty in Culture

 

Straipsnių rinktinė. Sudarytojai: R. Brūzgienė, A. Juzefovič, A. Mickūnas, E. Sakalauskaitė

 

 Pasiklausius šiandienės kasdieniškos kalbos, nebūtų abejojama, kad grožio supratimas priklauso nuo asmeniško skonio - grožis randasi "stebėtojo akyje". Tokiu atveju visi rašantieji šia tema išreiškia savo asmenines pažiūras. Bet toks teiginys negali būti visuotinis, nes ir jis išreiškia kasdieniškos kalbos asmeniškas "pažiūras". Šis straipsnių rinkinys parodo visai kitokias grožio suvokimo plotmes, turinčias ir platesnes ir gilesnes reikšmes, peržengiančias siaurą asmeniškumą. Net ir dabartiniai polinkiai viską socializuoti arba psichologizuoti rodo pastangas grožio patirtį išaiškinti "moksliškai" ir "objektyviai". Tokie aiškinimai yra laikomi visuotiniais, nors sociologiškai kalbant, kiekviena bendruomenė turi specifinius matus, kurie nurodo, kas yra gražu ir kas ne. Tas pats matyti ir psichologinėse teorijose, kur grožis išreiškia bendrus psichologinius išgyvenimus, dažniausiai glūdinčius pasąmonėje.

 

Nijolė Laurinkienė

 

Žemyna ir jos mitinis pasaulis

 

Žemyna – dirva ar tiesiog velėna – tai ne tik reali, materiali žemė. Tikima joje esant mistiškos jėgos, ypatingos energijos, įsiliejančios į gyvą būtybę. Ši galia duoda pradžią gyvybei ir ją ritmingai bei nuolatos regeneruoja. Gimimas, branda, mirtis ir atgimimas – dėsningi, cikliškai pasikartojantys vyksmai, apimantys visą žemiškąją kūriniją. Įsivaizduota, kad tarp mitinio pasaulio sferų, ypač tarp antžeminės srities ir požemio, yra nepertraukiamas ryšys – gyvybės formų cirkuliacija, žemiškajai gyvybei vis atgimstant nauja forma. Chtoninių kuriamųjų galių raiškos viršūnė – javų žydėjimas, tapęs apskritai žemiškojo vitališkumo klestėjimo simboliu.

 

 

Aušra Jurgutienė

 

Literatūros suvokimo menas: hermeneutikos tradicija 

 

Tai knyga apie knygos suvokimo meną (ars interpretandi). Daugelį amžių literatūros suvokimo menas kūrėsi kaip sudėtinė bendrosios ir filosofnės hermeneutikos dalis (Platonas, Aristotelis, W. Dilthey'us, M. Heideggeris, H. G. Gadameris, P. Ricoeuras). XX amžiuje literatūros hermeneutikos tradicija susiformavo E. D. Hirsho, R. Palmerio, R. Ingardeno, P. Szondi, E. Staigerio, W. Iserio, R. Jausso, S. Fisho, M. Bachtino, U. Eco darbuose ir įsitvirtino bendrame literatūros teorijų laike. Jie polemizavo su pozityvistiniu ir objektyvistiniu literatūos kūrinių traktavimu, naikino supratimo ir aiškinimo, objektyvumo ir subjektyvumo, teksto ir konteksto opoziciją, psichologinio skaitymo įpročius keitė į filosofinius, dialoginius, kalbinius žaidybinius, akcentuodami skaitytojo vaidmenį. Menas suprasti kūrinį neatskiriamas nuo interpretuotojo savivokos meno, taip pat nuo meno eklektiškai naudotis metodologine įvairove, pasirenkant tai, kas konkrečiu interpretavimo atveju yra naudingiausia. Estetiniame kūrinio prieglobstyje tarpsta svarbi žmonių bendravimo galimybė. Nes tik ten, kur daugiau žaismės ir diskusijų, daugiau ir gyvybės. Lietuvoje literatūros hermeneutikos tradicija buvo kuriama V. Mykolaičio-Putino, R. Šilbajorio, V. Zaborskaitės, A. Zalatoriaus ir kitų literatūrologų darbuose. Mažėjant knygos skaitytojų, šiandieniniam literatūros kritikui, dėstytojui ar mokytojui hermeneutikos teorijos iškelia klausimą, kaip tapti ne tik savo dalyko profesionalu, bet ir misionieriumi, norinčiu netikėlius čiabuvius atvesti į meno karalystę.

 
Giedrė Jankevičiūtė, Mikas Vaicekauskas
 
Visagalė tradicija: Kristijono Donelaičio poemos Metai iliustracijos ir vaizdinis kanonas / An Omnipotent Tradition: The Illustrations and the Visual Canon of Kristijonas Donelaitis’s Poem Metai
 
Su Pauliaus V. Subačiaus pratarme
 
 
2014 metais minėdami Kristijono Donelaičio 300-ąsias gimimo metines iš naujo skaitome jo svarbiausio veikalo, poemos Metai tekstą, stengdamiesi suprasti, kaip jį skaitė mūsų pirmtakai. Vienas parankių būdų tai daryti – nagrinėti teksto įvaizdinimą, jo medžiaginę raišką, arba bibliografinį kodą, kuris atspindi konkretaus leidimo statusą amžininkų akyse, prasmes, kurias poemai teikė teksto leidėjai, rinkę popierių, šriftą, užsakę iliustracijas, maketą, nustatę tiražą ir kainą, t. y. numatę leidinio plitimo sąlygas ir adresatą.
Kristijono Donelaičio poema Metai, parašyta apie 1765–1775 metus, pirmą kartą išleista 1818 metais, nuo XIX amžiaus pabaigos yra laikoma gyvuoju nacionalinės klasikos paminklu. Poemos reikšmė ypač išaugo XX amžiaus pradžioje lietuvių tautai susirūpinus savosios klasikos ištekliais. Tačiau klasikos paminklui derantis bibliografinis pavidalas Metams suteiktas tik XX amžiaus viduryje: 1940 metais išleistas pirmasis (Juozo Ambrazevičiaus ir Vytauto Kazimiero Jonyno), vėliau ir dar keli prabangiai apipavidalinti poemos leidimai. Su 1940 metais gimusiu bibliografiniu kodu glaudžiai susijęs Metų skaitymo kanonas pradėtas kvestionuoti tik tada, kai poema peržengė SSRS ir socialistinio bloko sienas erdvėje (švedų leidimas), o vėliau ir laike (Petro Repšio iliustracijos). Studijos – pasekti vyraujančio Metų bibliografinio kodo atsiradimą, aptarti, kokiu būdu jis įgijo kanono galią, kaip šis kanonas veikė poemos skaitymą ir tolesnį jos įvaizdinimą, apčiuopti kanono irimo simptomus, – atskleisti svarbiausias šio proceso manifestacijas.
 
 

Kristijonas Donelaitis

Metai
 
Įvado autorius Darius Kuolys
 
Prieš penketą dešimtmečių kalbėdamas apie Kristijoną Donelaitį, literatūros istorikas Vincas Maciūnas priminė lietuviams Voltaire'o sąmojį. Šis XVIII šimtmetyje klausęs, kodėl visi taip garbinantys Dantės Dieviškąjąkomediją. Ir pats atsakęs: „Ogi todėl, kad niekas dabar jos neskaito“. Dar XIX amžiuje aukštaitiškai eiliavęs Valkininkų klebonas Silvestras Gimžauskas su pasididžiavimu ir apgailestavimu rašė:
Ir mes turim Donaleitį,
Tiktai asam mažai skaitį.
 
Ar nėra Dantės likimas ištikęs Donelaitį mūsų dienomis? Ar Metai Lietuvos visuomenei netapo didingu pakelės paminklu – garbinamu, bet nebyliu, iš gyvos šių dienų kultūros išstumtu tekstu? O gal naujos tautos patirtys galėtų atverti dabarčiai svarbias Donelaičio epo reikšmes? Gal Apšvietos laikų Prūsų Lietuvos kunigas galėtų būti išmintingas ir iškalbingas mūsų laikų tautinio polilogo dalyvis?
 
Naujausią  leidinį papildo kompaktinė plokštelė, kurioje poemą įgarsino aktorius Rolandas Kazlas.
 

         

 

Tomas Venclova

 
Pertrūkis tikrovėje. Straipsniai apie literatūra ir kultūrą
 
Straipsnių rinktinėje publikuojami per keturiasdešimt su viršum metų, įvairiomis progomis literatūros ir kultūros temomis rašyti ir ilgainiui susikaupę straipsniai bei esė. Daugelis jų, anksčiau publikuoti anglų, rusų ar lenkų kalbomis, dabar tapo prieinami ir lietuvių kalba. Vienu iš šios rinktinės tikslų galėtume įvardyti siekį, suteikti skaitytojui, kaip teigia pats autorius, šiek tiek nebanalios informacijos ir supažindinti jį su savotiškesniais požiūriais svarstomų temų atžvilgiu. Knygą iš viso sudaro keturios dalys. Pirmoji apima straipsnius lietuvių literatūros tema, kurios spektras ganėtinai platus: nuo erdvės ir laiko Kristijono Donelaičio „Metuose“, Maironio, „Trečiojo fronto“, lietuvių poezijos abipus Atlanto iki Aido Marčėno. Antroji dalis, skirta artimųjų kaimynų literatūroms, pradedama iškalbingu pasakojimu apie pirmąjį rusų tremtinį - kunigaikštį Andrejų Kurbskį („Bergždžios pastangos“). Šią dalį daugiausia sudaro rusų ir lenkų literatūros ir kultūros temomis rašyti straipsniai. Trečiojoje dalyje logiškai pereinama prie Vakarų literatūros temų ir tokių literatūros ikonų kaip Shakespeareas, Marcelis Proustas, Albertas Camus ar Virginia Woolf. Paskutinioji ir gan asmeniška knygos dalis yra sudaryta „Iš atsiminimų“ fragmentų, apie įdomesnius žmones, kuriuos savo gyvenime teko pažinti knygos autoriui.
 
 

Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė. Raštai, t. 7

 
Sudarė Danutė Čiurlionytė-Zubovienė ir Dalia Zubovaitė-Palukaitienė
 
S. Čiurlionienės-Kymantaitės 7-ajame „Raštų“ tome spausdinami kūriniai, nepatekę į pirmuosius tomus dėl sovietmečio ideologinių nuostatų: pirmosios sovietinės okupacijos patirtis atskleidžiama drama „Tie metai“ (1941), nepriklausomos Lietuvos intiligentų pasiaukojimą tautos ugdymui – drama „Sėjos žmonės“ (1943-1944), atkurta iš juodraščiuose išblaškytų variantų, „Giria žalioji“ IV giesmės II d. (1947-1951) ir kt. Rašytoja parodo sovietinės sistemos demoralizuojantį poveikį žmogui, jo dramatiškus išgyvenimus ir vilties paieškas tautosakoje. Ne tik paviešinimas, bet ir žinia apie tokią kūrybą autorei būtų grėsę sovietinio režimo represijomis.
Unikaliąją tomo dalį sudaro atrastieji kūriniai, laikyti dingusiais, tačiau dėl reikšmingumo kultūros istorijoje dažnai minimi, rekonstruojami iš įvairiuose šaltiniuose likusių pasakojimų, fragmentų: pasaka lėlių teatrui „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“ (1944), operos libretas „Vaiva“ (1946), alegorinė drama „Riteris Budėtojas“, kurioje rašytoja iškelia sudėtingą problemą, - ar gali žmogus, silpnumo akimirką išdavęs pareigą, tėvynę ir dėl to jaučiantis didžiulę kaltę, ištaisyti savo klaidą, ar gali jo dvasia taip atsitiesti, kad sukeltų į kovą gyvuosius ir murusius?
Čia sukaupti kūriniai reikšmingai papildo lietuvių inteligentijos vaizdavimo temą literatūroje, atskleidžia įvairiapusę rašytojos veiklą vienijusį rūpestį – tautoje skiepyti švarios sąžinės, žmogaus „be nuodėmės“ vertybes.

 

Pasaka Eglė žalčių karalienė: variantai grožinėje kūryboje
V tomas, I dalis
 
 
Pasakos “Eglė žalčių karalienė“ istorija literatūroje prasideda XIX amžiaus viduryje ir tęsiasi iki šiol. Literatūrinius pasakos variantus bei kūrinius, kuriuose panaudoti jos motyvai pavyko sutalpinti į dvi nemenkas knygas.
Nepaprasta pasaka iš kart patraukė literatų dėmesį. Vos pasirodžius pirmajai folklorinei publikacijai lenkų kalba almanache „Biruta“ 1937 metais, jau 1840 metais Juzefas Kraševskis pasaką sueiliavo ir įpynė į poemos „Anfielas“ siužetą. Lietuviškai pasaką pereiliavo Karolina Praniauskaitė – jos talentingas vertimas buvo paskelbtas 1859 metų Ivinskio kalendoriuje. Netrukus ten pat buvo publikuotas ir Antano Baranausko ‚Anykščių šilelis“, kuriame randame aliuziją į „Eglę žalčių karalienę“.
Pirmojoje „Pasaka Eglė žalčių karalienė: variantai grožinėje kūryboje“ knygoje skaitytojai ras poemas ir dramas lenkų, lietuvių, latvių kalbomis, sukurtas iki XX amžiaus vidurio ir galės susidaryti įspūdį apie šio unikalaus siužeto išpopuliarėjimą literatūroje (jį daugiausia lėmė Aleksandro Fromo-Gužučio drama), palyginti net keturis Kraševskio vertimus, taip pat lietuviškus ir latviškus variantus, kurie tarp savęs gana ženkliai skiriasi. Visi vertimai iš latvių kalbos atlikti ir skelbiami pirmą kartą.
 
Eugenijus Žmuida
Pasaka Eglė žalčių karalienė: variantai grožinėje kūryboje
V tomas, II dalis
 
Antrojoje „Pasaka Eglė žalčių karalienė: variantai grožinėje kūryboje“ knygoje skaitytojai galės susipažinti su pasakos siužeto panaudojimu įvairiuose žanruose: poemose, pjesėse, dramose, novelėse, romanuose, poezijoje, sutiks eilę klasikų -  Joną Aistį, Vincą Mykolaitį-Putiną, Henriką Radauską, Algimantą Mackų, Antaną Škėmą, Justiną Marcinkevičių, Marcelijų Martinaitį, Sigitą Gedą ir daugelį kitų. Centrinis pasakos personažas Eglė ir šeimos problematika patraukė visą būrį rašytojų moterų: Mariją Rodzevičiuvną, Salomėją Nėrį, Oną Miciūtę, Juzę Liudą Augustaitytę-Vaičiūnienę, Liūnę Sutemą, Janiną Degutytę, Juditą Vaičiūnaitę, Gražiną Mareckaitę, Violetą Palčinskaitę, Vitaliją Bogutaitę, Oną Baliukonę, Lidiją Šimkutę, Eglę Sakalauskaitę. Vieni autoriai stengiasi likti artimi folklorinei dvasiai, kiti priartina pasakojimą prie savo kūrybos problematikos, treti moderniai transformuoja tradicinį siužetą ar kuria jo tęsinius.
Prasmės spalvų ir atspalvių gama, pateikta surinktose „Eglės žalčių karalienės“ interpretacijose, dar kartą paliudija šios pasakos magišką potraukį ir neblėstančią svarbą visų pirma lietuvių literatūrai, apskritai kultūrai, tautinės tapatybės jausenai. „Eglė žalčių karalienė“ seniai virto simboliniu ženklu, savito lietuviško mentaliteto liudijimu.
 
Eugenijus Žmuida
Homo narrans: folklorinė atmintis iš arti
 
Kolektyvinė monografija
 
Knygos autoriai kviečia skaitytoją šiuolaikiniam dialogui ar net polilogui, provokuoja diskusijai – ar folklorinis kultūros sluoksnis šiandien yra negrįžtamai išsitrynęs iš žmonių atminties. Siūlomos interpretacijos nesiekia duoti galutinio atsakymo, jos tik atkreipia dėmesį į kai kurias dabartines folklorinio kraštovaizdžio būsenas. Apmąstant jas atveriantį sakytinį naratyvą, savęs ir kitų vis paklausiama, koks yra ar galėtų būti sakytinės kultūros vaidmuo asmeninei, o gal ir viešesnei – mūsų laikams būdingos žmonių bendrystės – savivokai.
 
 
 
 
 
 
 
 

 

Būtoji-grįžtamoji
 
Sudarė Kęstutis Nastopka
 
Šia rinktine stengiamasi aktualizuoti Albino Žukausko poetinį palikimą. Į ją atrinkti poeto eilėraščiai, tebeturintys neabejotiną estetinę vertę. Tik dėl ribotos leidinio apimties atsisakyta stambiųjų poemų „Mačernis“, „Akmenų poringės“, „Obuolio kritimas“, „Senmotė“. Rinktinės pagrindas – paties poeto 1983 metais sudaryta rinktinė Benamė meilė, kur eilėraščius, sudėtus ne pagal chronologiją, o pagal poetinio gyvenimo logiką, sieja aforistiniai intarpai, palaikantys ištisinio kalbėjimo įspūdį.
Naujausią „Gyvosios poezijos“ serijos leidinį papildo kompaktinė plokštelė, kurioje pateikta ne tik paties poeto Albino Žukausko, bet ir aktoriaus Vlado Bagdono skaitomų eilių.
 

 

 

Vilniaus kultūrinis gyvenimas: tautų polilogas 1900-1945
 
Sudarė Alma Lapinskienė
 
Šia knyga užbaigiama Vilniaus kultūrinio gyvenimo 1900-1945 m. konferencijų ir leidinių serija, kurių tikslas buvo praplėsti daugiašakės ir daugiatautės Vilniaus kultūros lauką istoriškai itin sudėtingu laikotarpiu, pasigilinti į įvairių kultūros sferų būklę, raidą, bei jų tarpusavio sąveikas. Paskutinės konferencijos (kurios pagrindu išleista ši knyga) tikslas buvo aptarti tautinių kultūrų sąveikas, padiskutuoti apie bendras tendencijas ir kiekvienos jų specifiką, unikalios daugiakultūrės aplinkos teigiamą ar neigiamą poveikį atskiros tautinės kultūros raidai.
 

 

Ramunė Bleizgienė
 
Privati tyla, vieši balsai. Moterų tapatybės kaita XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje
 
Šios knygos pradžia – nuolat galvoje besisukantis klausimas, kas dėjosi amžių sandūroje, kokie tuo metu vykę mąstymo, elgsenos pokyčiai sukėlė tokį moterų aktyvumą: iš kur ir kaip „tarsi iš niekur“ atsiranda rašančių, vaidinančių, visuomeninių organizacijų įkūrėjų ir dalyvių, pedagogių, laikraščių bendradarbių moterų. Norėjosi suvokti, kas ir kaip motyvavo, veikė, skatino šią visuomenės, o svarbiausia – pačių moterų – gyvenimo permainą. Moterų įsitraukimas į viešąjį gyvenimą nebuvo nei paprastas, nei natūralus, o specialios motyvacijos reikalaujantis veiksmas, todėl apibendrintas požiūris į amžių sandūroje vykusį lietuviškos visuomenės savikūros etapą knygoje papildomas konkrečia medžiaga, už gerai žinomų vardų pamatant tankų tekstų ir socialinių praktikų tinklą.
Teorinė ir asmeninė nuostata, kad gyvenamas pasaulis ir jo patirtis yra istorijų šaltinis, leido bet kokį pasakojimą, nebūtinai pirmuoju asmeniu, matyti kaip vietą, kurioje šis pasakojimas yra gyvenamas jį pasakojant. Ryškinant moterų prisiimtą atsakomybę už naujų bendruomeniškumo formų kūrimą, pasakojamos istorijos apie konkrečias XIX a. pabaigos–XX a. pradžios moteris. Tam, kad įveikčiau mūsų ir to laiko žmonių patirtis skiriantį atstumą, prasklaidyčiau nuspėjamumo metamą šešėlį ir atskleisčiau šių asmenybių komplikuotumą, ryžausi provokuoti vaizduotę rečiau minimais moterų biografijų faktais. Knygoje atliekamos „socialinės demistifikacijos“ tikslas – išvaduoti istorines asmenybes iš didvyrių kulto ir atskleisti kasdienio gyvenimo heroizmą.

 

 

Maps of Memory: Trauma, Identity and Exile in Deportation Memoirs from the Baltic States
 
Sudarė Violeta Davoliūtė, Tomas Balkelis
 
Straipsnių rinkinys anglų kalba „Atminties žemėlapiai: trauma, tapatybė ir tremtis Baltijos šalių tremtinių prisiminimuose“ skirtas sovietinėms deportacijoms iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos bei jų atminties „sugrįžimui“. Mokslininkai iš Lietuvos, vakarų Europos, Kanados ir JAV tyrinėja įvairialypį tremties paveldą - nuo moterų ir vaikų trėmimų iki tremties muziejų - ir bando naujai pažvelgti į sovietmečio deportacijas per socialinės istorijos, lyčių studijų, kultūrologijos ir postkolonializmo teorijų prizmę. Ši knyga - vienas iš pirmųjų bandymų Baltijos šalių tremčių istoriją pristatyti vakarų skaitytojui bei susieti ją su tarptautiniais istorinių traumų tyrinėjimais.

Gediminas Mikelaitis

 

Kilti ir kelti: Šatrijos Raganos literatūros teologija
 
Šatrijos Ragana vertinama kaip viena religingiausių XX a. pradžios lietuvių rašytojų ir kaip viena žymiausių krikščioniškosios pedagogikos kūrėjų Lietuvos pedagogikos istorijoje. Todėl jos kūryba paranki nagrinėti literatūros teologijos požiūriu. Rašytojos gyvenimo menas yra auklėjimasis ir auklėjimas: remiantis teologine motyvacija, ugdyti valią ir formuoti charakterį.
Šatrijos Raganos literatūros teologija atskleidžia antropologinės ir eschatologinės plotmių sąveiką ir jos reikšmę sielos ugdymui. Tikėjimas Dievo tikslingumu Šatrijos Raganos kūryboje leidžia paaiškinti blogio įveikimą tikėjimo praktika.
Krikščioniškoji meilė Šatrijos Raganos tekstuose pasireiškia kaip visa apimantis tikėjimo praktikos principas. Dieviškoji artimo meilė realizuojama, kai tikinčiojo sąmonėje susijungia Dievo patyrimas ir individualumo bei pašaukimo poreikis. Šatrijos Raganos teologinės minties savitumas yra tas, kad sekimą Kristumi ji parodo labiau kaip krikščioniškosios meilės įgyvendinimą, kaip meilės etosą. Veikli meilė kyla ir kelia artimą.
 
 
Motiejus Miškinis
 
Rinktiniai raštai
 
Sudarė Jonas Šlekys
 
Poeto Antano Miškinio vyriausias brolis Motiejus Mi&s