Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Leidiniai

Naujausi leidiniai

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidinių galite įsigyti mūsų knygynėlyje Antakalnio g. 6, Vilniuje ir kituose knygynuose (sąrašas). Informacija apie leidinių platinimą (knygynams, bibliotekoms) el paštu: platinimas
	XX amžiaus literatūros teorijos: konceptualioji kritika Parengė Aušra Jurgutienė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkų ir Lietuvos universitetų dėstytojų parengtos serijos XX amžiaus literatūros teorijos trečioji knyga, skirta konceptualiajai kritikai. Joje norima parodyti, kaip ankstesnės šios serijos vadovėlio ir antologijos knygose pristatytos XX amžiaus teorinės idėjos gali būti praktiškai realizuotos interpretacijomis, skirtomis konkretiems lietuvių literatūros kūriniams, ir kad literatūros teorijos nėra uždara ir akademiškai ezoterinė disciplina, priešingai - jos gali būti plačiai prieinamos literatūros interpretuotojams ir jų reikšmė geriausiai gali atsiskleisti tik praktinėje veikloje.
	Antanas Baranauskas Anykščių šilelis (Anykszczũ sziłẽlys) Prieš 150 metų sukurtą poemą pristatė ir įbalsino Skirmantas Valentas Šiame „Gyvosios poezijos“ serijos leidinyje pristatomas ne mums taip įprastas bendrine kalba parašytas A. Baranausko poemos variantas, o tarminis (būtent rytų aukštaičių, anykštėnų tarme užrašytas) tekstas, kurį įskaitė Šiaulių universiteto profesorius Skirmantas Valentas. Į šį poemos perskaitymą derėtų žiūrėti kaip į labai atsargų bandymą mėginti įsiklausyti į pusantro šimto metų senumo garsus. Tarminiame variante poemos grožis atsiskleidžia ypatingai, skaitymas balsu leidžia jį kitaip suvokti.
	Lietuvių liaudies dainynas t. XXI Karinės – istorinės dainos 6 Parengė Kostas Aleksynas Melodijas parengė Živilė Ramoškaitė Šiame dainyno tome publikuojamos Partizanų dainos. Po Tarybų Sąjungos-Vokietijos karo, vykstant partizaniniam karui, žiaurioje bolševikinėje realybėje atsirado nauji dainuojamosios tautosakos kūriniai, kurie, nuoširdžiais žodžiais kurdami tikrovišką meninį vaizdą, kartu padėjo lengvinti patiriamų išgyvenimų naštą. Šios dainos radosi ir intensyviai gyvavo ištisą dešimtmetį-deja, slapčia, nes už jas grėsė ilgi kalėjimo bei lagerių metai, o neretai – ir mirtis. Ilgą laiką laikytos pasyvioje atmintyje ir giliai slepiamuose sąsiuviniuose ar lapeliuose, jos iš naujo prisimintos ir imtos rinkti atgavus Lietuvos nepriklausomybę.
	Senoji Lietuvos literatūra 28 Donelaitis ir Rėza vertimų, leidimų ir tyrimų lauke Teminė Senosios Lietuvos literatūros knyga skirta Donelaičio ir Rėzos kūrybinio palikimo problemoms. Joje spausdinami keli tyrimai ir Rėzos Filologinės-kritinės pastabos lietuviškai Biblijai- komentuotas jų vertimas į lietuvių kalbą. Dalios Dilytės straipsnyje aptariama, ar Donelaičio pasakėčioms turėjo kokios nors įtakos kiti to paties žanro kūriniai, įvairiais laikais sukurti prancūzų ir vokiečių kalbomis. Vaido Šeferio straipsnyje pirmąsyk išsamiai aptariama Donelaičio recepcija Čekijoje. Daivos Krištopaitienės straipsnyje bandoma nustatyti principus, kuriais remiantis ilgainiui būtų parengtas naujas Donelaičio raštų leidimas ir taip suformuotas stabilus, patikimas, visia nedaug nuo autentiškojo nutolęs tekstas. Liucijos Citavičiūtės publikacijoje pirmą kartą pristatomas stambiausias ir reikšmingiausias egzegetinis Liudviko Rėzos veikalas Filologinės-kritinės pastabos lietuviškai Biblijai.
	Ignas Šeinius *Raštai, t. 9: Proza: eilėraščiai proza, poezija, novelės, feljetonai, apysakos: Natt och sol. Naktis ir saulė. Į rinkinius nepatekę kūriniai* Parengė ir redagavo Laima Arnatkevičiūtė Iš švedų kalbos vertė Raimonda Jonkutė Devintajame Igno Šeiniaus Raštų tome skelbiamas švedų kalba parašytas ir Švedijoje išleistas poetinės prozos rinkinys Natt Och Sol (Naktis ir saulė, 1918), vėliau paties autoriaus lietuvių periodinėje spaudoje skelbtos šio rinkinio kūrinių lietuviškos versijos ir Raimondos Jonkutės pilnas rinkinio vertimas iš švedų kalbos; taip pat kiti į rinkinius nepatekę Igno Šeiniaus smulkiosios prozos ir poezijos kūriniai. Šis Raštų tomas Igną Šeinių pristato kaip dvikalbį lietuvių rašytoją ir kaip vieno retesnių lietuvių literatūros istorijoje žanrų – poetinės prozos – puoselėtoją. Jo kūryboje randama ryškių sąsajų su to meto Vakarų Europos įvairioms meno šakoms būdingu impresionizmu, kurį rašytojas jungė su neoromantiniu gamtiškumo, dvasingumo vaizdavimu ir jugendišku stiliumi.
	Silvestras Gaižiūnas Klajojantys siužetai baltų literatūrose. Mitai. Legendos. Literatūriniai tipai Nuo seniausių laikų iš vienos literatūros į kitą klajojančiuose siužetuose atgimsta personažai, kurie tarsi priklauso visam pasauliui. Prometėjas, Orfėjas, Sizifas, Sfinksas, Ikaras, Apolonas, Odisėjas, Faustas, Ahasferas, Don Žuanas, Don Kichotas, Peras Giuntas, Hamletas ir daugelis kitų. Pasirodydami įvairiuose literatūriniuose kontekstuose, jie priartina tai, kas tolima, menininkui leidžia įtikinamiau prabilti universalia menine kalba, inspiruoja daugiaamžį tarpkultūrinį dialogą. Jie atgyja ir XX amžiaus baltų literatūrose. Vieni (tarkim, Ikaras, Prometėjas, Don Kichotas) buvo aktualūs ir latviams, ir lietuviams, kiti labiau domino latvius (Peras Giuntas latvių literatūroje virto vos ne nacionaliniu personažu), o Sizifas labiau prigijo lietuvių literatūroje. Šioje studijoje autorius parodo, kaip universalieji klajojantys siužetai, saugantys pasaulinės kultūros atmintį, lietuvių ir latvių literatūrose įgyja naujas konotacijas ir modernizuoja nacionalinės literatūros procesą.
	Vaižgantas Raštai, t. 20. Kritika 1915-1922 Parengė Vytautas Vanagas Vaižganto Raštų XX tome spausdinami 1915-1922 m. paskelbti kritikos darbai (straipsniai, recenzijos, anotacijos), kuriuose vertinami grožiniai, moksliniai, publicistiniai, šviečiamieji, mokykliniai leidiniai, periodika, dailės parodos, koncertai, draminiai ir operiniai spektakliai. Tomo pabaigoje pateikiama spausdinamų tekstų bibliografija, paaiškinimai bei komentarai, retesnių žodžių žodynėlis, aiškinamosios pavardžių ir periodinių leidinių bei leidėjų rodyklės.
	Antanas Venclova Erškėtis Sudarė Tomas Venclova XX a. antrosios pusės lietuvių poezijoje ryškiai matomi du poetai – Antanas ir Tomas Venclovos, tėvas ir sūnus. Pirmasis yra tapęs savotiška sovietinės lietuvių poezijos ir ne tik poezijos emblema, antrasis - aštuntuoju-devintuoju dešimtmečiu žinomas disidentas, šiuo metu bene žymiausias pasaulyje lietuvių poetas, Jeilio universiteto profesorius. Šioje knygoje abu poetai susitinka: tėvo eilėraščių rinkinį „Erškėtis“ sudarė jo sūnus Tomas Venclova. Rinkinyje 51 eilėraštis – jaunesnysis poetas atrinko tuos kūrinius, kurie jam pasirodė besą gyvybingi ir dabar, istorinei epochai pasikeitus, o literatūrinei tradicijai aktualizavus kitus vardus.
	Darius Kuolys Res Lituana: kunigaikštystės bendrija Pirmoji knyga.Respublikos steigimas Kodėl lietuviai savo vaikams vis dar seka XVIII amžiuje Peterburge sudėtą istoriją? Arba Vilniuje kurtas Lietuvos pasakojimas, formuota LDK tradicija išties nėra verti dabarties pasitikėjimo, arba šis pasakojimas, ši tradicija yra per menkai šiuolaikinės visuomenės pažinti bei perprasti. Kad ir kaip būtų, perskyra tarp senosios ir dabartinės Lietuvos, nutrūkęs Didžiosios Kunigaikštystės naratyvas buvo viena didžiausių paskatų imtis nuodugnesnių šio pasakojimo tyrimų.
	Imperinis Vilnius (1795-1918): kultūros riboženkliai ir vietinės tapatybės Sudarė Alma Lapinskienė Šis straipsnių rinkinys parengtas 2008 m. spalio 29-30 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute vykusios tarptautinės mokslinės konferencijos pranešimų pagrindu. Daugialypė Vilniaus tapatybė yra neatsiejamai susijusi su miesto modernėjimo procesu vadinamuoju imperiniu periodu (1795-1918). Miesto visapusį vystymąsi kartu varžė ir plėtojo imperinės (Rusijos ir Vokietijos) ambicijos, kurios sukėlė nevienareikšmes vietinių tautų pasipriešinimo išraiškas. Šiuo laikotarpiu Vilnius buvo politiškai, socialiai, etniškai - religiškai fragmentuotas miestas. Leidinys atskleidžia ne vieną mažiau tyrinėtą sudėtingo imperinio laikotarpio daugiatautės Vilniaus kultūros aspektą, kuria įvairialypę kultūros panoramą.
	"Mano tėvynė – prie jo širdies“: Gabrielos Eleonoros Mol-Basanavičienės dienoraštis ir laiškai Parengė ir iš vokiečių k. vertė Vaidas Šeferis Pirmąkart lietuviškai išleidžiamas, iš vokiečių kalbos išverstas Gabrielos Eleonoros Mol-Basanavičienės, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, tautos patriarcho Jono Basanavičiaus žmonos, dienoraštis ir laiškai – tai puiki galimybė rekonstruoti nelabai žinomą ir pažįstamą Jono Basanavičiaus gyvenimo tarpsnį. Knygoje publikuojami Basanavičienės tekstai, parašyti 1883-1890 metais (greta vokiškojo originalo pateikiamas lietuviškas vertimas). Šis laikotarpis rėmina ir apima visą J. Basanavičiaus santuokinį gyvenimą: 1883 metų rudenį Prahoje jis susipažįsta su savo būsimąja žmona Ele, kurią veda 1884 m. balandžio 15 d. Vienoje. Po beveik penkerių santuokos metų, 1889 m. vasario 28 d. Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė, pralaimėjusi kovą su džiova, miršta Lomo mieste, Bulgarijoje. Kaip teigia knygos sudarytojas ir vertėjas Vaidas Šeferis, „šis leidinys buvo sumanytas kaip bandymas praturtinti biografinės literatūros apie Joną Basanavičių fondą. Tačiau gilinantis į sukauptą archyvinę medžiagą, ėmė vis labiau ryškėti iki šiol niekieno netyrinėti klodai – Basanavičiaus žmonos Gabrielos Eleonoros Mol portretas ir jos šeimos istorija. Turima medžiaga buvo tokia iškalbinga ir įdomi, kad susidomėjimas Basanavičienės asmenybe ir kilme pamažu nustelbė pirminį sumanymą“.
	Lingu palingu balti suoleliai Kalendorinės dainos Parengė Jurgita Ūsaitytė ir Aušra Žičkienė Kalendorinės dainos sudaro labia negausią, tačiau savitą lietuvių dainuojamosios tautosakos dalį. Kalendorinių dainų tekstuose tarsi į vientisą audinį susipynė tikroviški, buitinio gyvenimo vaizdai ir fantastiniai įvaizdžiai. Juose simbolių ir metaforų kalba buvo užšifruota bene svarbiausia idėja - deklaruoti gyvybę, augimą, vaisingumą. Svarbiosios metinės šventės, sutampančios su natūraliais gamtos kaitos ciklais, viena po kitos vis išjudindavo įprastą žemdirbio gyvenimo ritmą, kaskart sutelkdamos jo dėmesį į tuos pačius svarbiausius būties dalykus – santykį su žeme, gamta, protėviais, primindamos pareigą rūpintis žmonių giminės pratęsimu. Štai todėl visame liaudies kalendoriuje randame pasikartojančius papročių ir apeigų elementus, juose įžvelgiame tapačią ar artimą prasmę. Tad ir ši knyga, pateikdama nors ir nedidelį pluoštą kalendorinių dainų tautosakos, vis tiek leidžia pažinti apeiginės žodinės kūrybos savitumą ir gelmę. Kompaktinėje plokštelėje galima pasiklausyti 46 autentiškų garso įrašų.
	Manfredas Žvirgždas Regimybės atspindžiai: vizualumo poetika Alfonso Nykos-Niliūno kūryboje Iš pirmo žvilgsnio Alfonso Nykos-Niliūno poezija su namų praradimo, sūnaus palaidūno klajonių, būties erozijos teminėmis dominantėmis daugmaž idealiai telpa egzistencializmo ar lietuviškojo katastrofizmo paradigmoje. Neramių herojų apgyvendinti ar, priešingai, ištuštėję peizažai turi gilų kultūrinių asociacijų podirvį, kurį „purenant“ galima „atkasti“ nuorodų į pasaulinę poeziją, meną, muziką. Ir tai ne šiaip užsispyrėlio pastanga brautis į XX a. Vakarų literatūros Olimpą – Nyka-Niliūnas natūraliai kvėpuoja pasaulinės kultūros oru ir, įveikdamas išeiviams įprastą nostalgišką rezignaciją, geba atskleisti naujas regimybės perspektyvas. Regimybė – tai optikos sričiai priklausantys fenomenai, nepatikrinami kitomis juslėmis, nors ir sužadinantys subjektui sinestezijos (juslių susiliejimo) lūkesčius. Tamsos figūros uždarame, į fragmentus suskilusiame, statišką paveikslą primenančiame poezijos pasaulyje susijusios su slėpimu, nutylėjimais, aklumu, o šviesos – su aiškumu, proto pastangomis, atvirumu, praregėjimu, metafiziniu nušvitimu. Lyg dvigubame fotonegatyve susilieja praeitis ir dabartis, subjektas atsiduria tarp tikrovės, sapno ir fantastiškos utopinės erdvės. Aprašyti poetinės regimybės mirgėjimą, vizualumo poetikos paradoksus – šios knygos tikslas.
	Vladas Šimkus Po žeme ir dangum Sudarė Dalia Satkauskytė Naujoji Vlado Šimkaus (1936-2004) poezijos rinktinė grąžina mums poeto kūrybą kaip konkretų konkretaus laiko paliudijimą (poezija rašyta sovietmečiu) ir drauge kaip tą laiką pranokstantį, laiko ir erdvės ribas peržengiantį meninį pasaulį. Lyrizmas ir ironija, didieji gyvenimo klausimai, formuluojami kasdienybės kalba, „geležis ir sidabras“ , anot vieno iš rinkinių ir eilėraščio pavadinimo, - tokie deriniai kuria „siurrealistinę“ estetiką, kuri, tikime, prabils į šiandieninį skaitytoją ir drauge jį prakalbins, pakvies dialogui su poezija.Kartu su rinktine serijoje “Gyvoji poezija” leidžiama kompaktinė plokštelė, kur pasirinktus eilėraščius skaito aktorius, Nacionalinės premijos laureatas Rolandas Kazlas (išskyrus vieną, įskaitytą 2004-ais paties poeto).
	Mikas Vaicekauskas Motiejaus Valančiaus užrašų ir atsiminimų rankraščiai Lietuvių mokslo draugijoje: 1911-1914 metų istorija Ši studija skirta kelis dešimtmečius Valančiaus lenkiškai rašytiems, jo asmens bei aplinkos pažinimui svarbiems kronikinio, dienoraštinio ir memuarinio pobūdžio užrašams, konkrečiai jų autografų likimo ir ėjimo iš rankų į rankas istorijai, kai kuriais atvejais netgi kontroversiškai. Atkurta toji istorija kruopščiai, išsamiai, tiksliai. Joje remiamasi atidžiai surinktais, pamatinę vertę turinčiais praėjusio šimtmečio pradžios spaudoje skelbtais ir archyvuose suieškotais šaltiniais, subtiliai parodančiais to meto visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo tikrovę.
	„Tegul meilė Lietuvos...“ Vincui Kudirkai - 150 Sudarė Rimantas Skeivys Poetas, rašytojas ir publicistas Vincas Kudirka yra vienas žymiausių XIX a. antrosios pusės lietuvių tautinio judėjimo vadovų. Kudirkos nuopelnas – demokratinio, Naujųjų laikų idealus ir vertybes teigiančio lietuvių tautos sąmoningumo ugdymas, implikuojantis krikščioniškojo dvasingumo, pozityvios veiklos, asmens laisvės ir atsakomybės, pilietinio aktyvumo pradus. Minint 150-ąsias V. Kudirkos gimimo metines šalyje vyko nemažai renginių. Jų metu atkreiptas dėmesys į V. Kudirkos aktualumą XXI amžiuje, jo vietą europietiškųjų vertybių ir tradicijos perpektyvoje. Šiems klausimams nušviesti buvo skirta 2008 m. lapkričio 27-28 d. Vilniuje vykusi tarptautinė mokslinė konferencija Vinco Kudirkos veikla ir idėjos XX a.-XXI a. pr. Vidurio rytų Europos kultūros sklaidoje, kurios pranešimai ir pateikiami šiame leidinyje. Konferencijoje, susilaukusioje didžiulio susidomėjimo, dalyvavo mokslininkai iš Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Ukrainos, Čekijos.
	Albinas Jovaišas Jie parašė pirmąsias lietuviškas knygas Žymaus lietuvių literatūros istoriko ir pedagogo Albino JOVAIŠO (1931 VI 10 Šiauliuose–†2006 XI 22 Vilniuje) apybraižoje Jie parašė pirmąsias lietuviškas knygas* glaustai, patraukliai ir išsamiai atskleidžiamas lietuviškos raštijos kelias nuo pirmųjų liudijimų apie lietuvių kalbos vartojimą viešojoje erdvėje XIII‒XV a. ir vėliau iki didžiųjų XVI a. lietuvių raštijos kūrėjų: Mažvydo, Bretkūno ir Daukšos. Tai antrasis pataisytas ir smarkiai papildytas knygos tokiu pačiu pavadinimu leidimas (pirmasis išėjo 1989 m.). Atsižvelgdamas į reikšmingus pastarojo dvidešimtmečio lituanistų darbus, autorius išplėtė ankstesnį diskursą tiek pasakojimais apie žymiųjų pirmąsias lietuviškas knygas parengusių autorių gyvenimą bei kūrybą, tiek žiniomis apie visuomeninę-kultūrinę terpę, kurioje tos knygos pasirodė. Kaip ir kiti Jovaišo darbai, ši apybraiža pasižymi faktografiniu patikimumu, aiškiu ir glaustu dėstymu ir originalia stilistine raiška. Lietuvių raštijos pradžia čia siejama su valstybės atsiradimu XIII a. viduryje, o literatūros turinys papildytas įvairiomis kalbomis Lietuvoje sukurtais ir kaimynėse šalyse apie Lietuvą parašytais raštijos paminklais (metraščiais, kronikomis ir kt.). Leidinys gausiai iliustruotas.
	Viktorija Daujotytė Kalba ir jos menas Filologiniai tyrimai ir patyrimai Būtis paslaptinga, kalba mįslinga. Kalbos menas skleidžiasi būties ir kalbos sąlyčiuose. Susitinkame su patirties ženklinimais, juos suvokiame, interpretuojame. Garsi kalba pasigirsta iš tylos. Tylioji ir pasilieka tyloje. Kaip būtis yra įsupta nebūties, taip kalba – tylos. Kalbos horizontalė – sąsajos tarp žmonių, gamtos, daiktų. Kalbos vertikalė – šventumo atradimas, kalbinimas. Poetinė kalba išlaiko ryšį su sakraline kalba, su būsenomis, iš kurių žmogus patiria ir pasitikėjimą, ir nerimą. Kalba formuojasi kurdama ir kurdamasi, kūryba prasiskleidžia kalboje, iš kalbos, kiekvienos tautos kalbos savitumas, savo ruožtu, priklausomas nuo daugybės aiškesnių ir beveik neapčiuopiamų faktorių, genetiškai lemia kultūrą ir meną. Gal ir galima sakyti, kad tautos kultūra yra tokia, kokia yra jos kalba. Suvargintos kalbos kultūra neišvengiamai suvarginta. Nevienalytės kalbos kultūra nėra vienalytė, nors dėl to nebūtinai žemesnė. Lietuviams yra būtina į savo savimonę labiau integruoti Lietuvoje sukurtus kitakalbius tekstus. Ir kitą kalbą persmelkia tas pats gamtovaizdis, tas pats ar bent artimas būties ritmas, lyg už atskirų vienos vietos kalbų būtų bendresnė buvimo kalba. Kalbos ritmas – alsavimo paralelė: įkvėpimo ir iškvėpimo. Net širdies ritmo – nuostabą sukėlęs aktorės paliudijimas: garsiai skaitomas Maironis atstato, kas kūne sutrikdyta. Bendras buvimas kalbą bendrina, stiprina garsą, bet trikdo tylą, pauzių natūralumą. Kalba randasi iš socialinių ryšių, bet ir iš žmogaus atskirumo, nuošalumo. Nuošalės yra meno ir jo kalbos rezervas. Sąmonės rezervas – visam, kas dar gali įvykti savaime, savaimingai.
	Rimantas Kmita Ištrūkimas iš fabriko Modernėjanti lietuvių poezija XX amžiaus 7-9 dešimtmečiais Knygoje apžvelgiama poezijos modernėjimo istorija, kurioje dalyvavo maždaug vienos kartos poetai: Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Vytautas Bložė, Vladas Šimkus, Judita Vaičiūnaitė, Jonas Juškaitis, Tomas Venclova. Fabriko metafora, pasirinkta apibendrinti poezijos modernėjimo procesus, nulemia bendrąją tekstų skaitymo kryptį, interpretacijos rėmus. Poezijos modernėjimas, iškylantys konfliktai, atskiri apsisprendimai aiškinami ne tik ir ne tiek asmeniškame, psichologiniame lygmenyje, bet bandoma matyti kultūros, poezijos raidos dėsningumai, dominuojančios tvarkos provokuojami „maištai“, tvarkos suteikiamos pažeidimo galimybės. Turint omenyje tam tikrą tvarką, jos kaitą, dėmesys krypsta ne tiek į išorinių (politinio klimato, cenzūros) pokyčius, kiek į kultūrinių sistemų, estetinių programų veikimą, kovą, įsitvirtinimą.
	Eligijus Daugnora XX amžiaus lietuvių religinė drama Šioje studijoje bandoma suregistruoti ir aptarti „žemąjį“ religinės dramos klodą, išskiriant jo atradimus, tendencijas, iškeliant kartais visai nepelnytai pamirštus autorius ir jų kūrinius, ką ankstesni dramaturgijos tyrinėtojai tarytum vengė daryti, dažniau sustodami prie mūsų dramos viršūnių – Vinco Krėvės, Balio Sruogos, Putino, Juozo Grušo. Be abejo, lietuvių religinės dramos viršūnės ir šioje studijoje aptariamos plačiau, nes dažnai net pripažintų autorių religines dramas ar religinį geriau žinomų dramų aspektą stengtasi ignoruoti, nepastebėti, turbūt nežinant, kokiai kategorijai priskirti ir kaip vertinti. Ši studija neduos ir nepretenduoja duoti išsamių definicijų. Daugiau stengiamasi reabilituoti religinės dramos terminą, pasiekti, kad jis nebūtų siejamas vien su neigiamai suprantamais didaktiškumu ir melodramatiškumu. Taip pat mėginama ne tik supažindinti su mažiau aptartais dramos kūriniais, bet ir šiek tiek išplėsti religinės dramos ribas, kartais gal rizikuojant jas peržengti, bet paliekant galimybę tas ribas plėsti.
	Dalia Dilytė Skaitome romėnus Šiame leidinyje skaitytojui pateikiami reikšmingiausių romėnų autorių kūrinių epizodai ir vietos, svarbiausių žanrų pavyzdžiai ir stengtasi juos išsamiai pakomentuoti ir išanalizuoti. Komentaras turėtų padėti ne tik geriau suvokti romėnų kūrybą, bet ir atpažinti Antikoje glūdinčias pasaulio literatūros ir kultūros reiškinių šaknis. Knygoje esanti medžiaga turėtų būti naudinga tiems, kurie domisi pasaulio literatūra, jos istorija, kurie studijuoja antikinę literatūrą ar mokosi lotynų kalbos. Ji galėtų sudominti mokytojus, kai kuriuos dėstytojus ir visus tuos, kuriems rūpi deramai pažinti ir Antiką kaip pamatus, ir ant jų stūksantį Europos kultūros statinį.
	Jonas Antanas Proišhofas Akademijos laurais žydintis Jogailos ir Batoro Vilniaus universitetas Iš lotynų kalbos vertė Evaldas Grigonis Šis leidinys- tai pirmosios Vilniaus universiteto istorijos, parašytos XVIII a. pradžioje, fotografuotinis leidimas. J.A. Proišhofas – vokietis, Lietuvių provincijos jėzuitas, teologijos ir kanonų teisės dėstytojas, gabus retorius ir istorikas. Šis mokytas jėzuitas 1706-1707 Vilniaus universitete dėstė metafiziką. Trumpo buvimo universitete vaisius – šis J.A. Proišhofo veikalas, parašytas iškilmingo filosofijos magistro (t.y. daktaro) vardo suteikimo proga. Barokiniu stiliumi ir pagal to meto literatūros kanono reikalavimus parašytas tekstas, anot istoriko Liudo Jovaišos, nepateikia nuoseklaus istorinio naratyvo. Šis kūrinys, kaip ir buvo būdinga XVII–XVIII a. tekstams, yra savotiška žodinė „portretų galerija“, kurioje autorius išvardija šešias svarbiausias Vilniaus universiteto asmenų grupes: ganytojų-steigėjų, karalių, Akademijos kanclerių (Vilniaus vyskupų), Vilniaus akademijoje laurus gavusių mokytų vyrų nejėzuitų, Akademijos rektorių, ir Akademijoje laipsnius gavusių mokyčiausių jėzuitų. Svarbiausioji grupė, nulėmusi šio kūrinio reikšmingumą, jame pirmąkart pateikta Vilniaus universiteto rektorių eilė. Kaip pastebi L. Jovaiša, „šiuo sąrašu rėmėsi dauguma Vilniaus universiteto istorijos tyrinėtojų iki pat 1966 m., kai Paulius Rabikauskas pateikė galutinai patikslintą rektorių sąrašą“. Yra žinomi išlikę tik keli originalūs XVIII amžiaus egzemplioriai. Pirmąkart išleidžiamą „patikimai nušviestą istoriją, kurioje apžvelgiamas Jėzaus Draugijos Vilniaus akademijos ir universiteto steigimas, stiprinimas ir mokslo vyrų laurai“ sudaro J. A. Proišhofo lotyniškojo originalo faksimilės ir greta jų pateikiamas lietuviškas vertimas, platūs istoriniai komentarai.
	Tautosakos darbai XXXVIII Šiame numeryje rasite: Laima Anglickienė Šiurpės ir jų parodijos, Jūratė Šlekonytė Lietuvių liaudies pasaka „Prašoktos kurpaitės“. Vieno vaizdinio interpretacija, Daiva Vaitkevičienė „Laimė kaip kepurė“: galvos danga iš mitologinės perspektyvos, Dalia Zaikauskienė Išbandytos ir neišbandytos lietuvių patarlių tyrimo strategijos ir kt. straipsnius apie naujausius folklorinės kultūros tyrimus ir muzikinio folkloro problemas, užsienio tyrinėjimus, archyvinę medžiagą, recenzijas.
	Senoji Lietuvos literatūra 27 Albertas Vijūkas-Kojalavičius iš 400 metų perspektyvos Knygoje spausdinami straipsniai, parengti pagal pranešimus, perskaitytus tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Albertas Vijūkas-Kojalavičius iš 400 metų perspektyvos“ (LLTI, 2009 04 30-05 01). Liudas Jovaiša straipsnyje „Albertas Kojalavičius Jėzaus Draugijoje“, remdamasis kai kuriais Jėzaus Draugijos Romos archyvo šaltiniais, pristato Alberto Kojalavičiaus asmenybę ir ją supusią aplinką. Eugenija Ulčinaitė straipsnyje „Jėzuitiškoji tarnavimo Dievui doktrina Alberto Kojalavičiaus raštuose“ aptaria svarbiausius jo kūrinius, išryškindama juose jėzuitiškosios tarnavimo Dievui doktrinos bruožus. Mintautas Čiurinskas straipsnyje „Albertas Vijūkas-Kojalavičius-biografas“ aptaria tuos biografinius kūrinius, į kuriuos iki šiol nebuvo žvelgiama kaip į atskirą jo kūrybos sritį. Dalia Dilytė straipsnyje „Alberto Vijūko-Kojalavičiaus Lietuvos istorijos kalbos“ argumentuotai nurodo, kad jis seka antikinės istoriografijos principais, tačiau perima ne visus. Kitame Dalios Dilytės straipsnyje „Alberto Vijūko-Kojalavičiaus Lietuvos istorijos veikėjų charakteristikos tipai“ domėtasi, kaip Lietuvos istorijoje jis charakterizuoja aprašomus legendinius ir istorinius asmenis. Libertas Klimka straipsnyje „Alberto Vijūko-Kojalavičiaus darbai fizikos srityje“ atskleidžia, jog XVII a. pirmoje pusėje Vilniaus akademijoje jau buvo diskutuojama ir apie naujausius eksperimentinės fizikos ar teleskopinės astronomijos atradimus.
	Ilja Lemeškin Sovijaus sakmė ir 1262 metų chronografas (pagal Archyvinį, Varšuvos, Vilniaus ir I.J. Zabelino nuorašus) Ši monografija atveria naują reikšmingą dabartinės lietuvių filologijos tyrimų puslapį. Ji skirta iš pirmo žvilgsnio žinomiems dalykams: sakmei apie Sovijų, įvedusį baltų kraštuose mirusiųjų deginimo paprotį. Sakmė buvo įterpta į Jono Malalos pasaulio istorijos kroniką. Jos pagrindu Mindaugo laikais buvo sukurtas Chronografas, kuris vadinamas lietuvišku. Iki šiol manyta, kad sakmė apie Sovijų išliko tuo pavidalu, kuriuo ją perteikė XIX a. filologai, pasirėmę dviem tada žinotais paminklo nuorašais. Ilja Lemeškinas į mokslo apyvartą įtraukė dar du ir, remdamasis visais keturiais, pateikė tokių svarbių įžvalgų, kurios gali priversti iš naujo įvertinti visą lietuvių literatūros istoriją, jos pradžią nukeliant į 1262 m. ir ją tvirtai susiejant su savarankiškos lietuvių valstybės atsiradimu bei su lietuvių valstybingumo raiška XII-XVI a. ir vėliau.
	Kazimieras Jonas Vaišnoravičius Kelionė po Europą su jaunuoju kunigaikščiu Ostrogiškiu 1667-1669 metų dienoraštis Iš lenkų kalbos vertė Birutė Mikalonienė ir Eglė Patiejūnienė Iš lotynų kalbos vertė Eglė Patiejūnienė Kazimieras Jonas Vaišnoravičius – aukštas pareigas Lietuvos Katalikų Bažnyčioje užėmęs kunigas, garsus pamokslininkas, rašytojas, bibliofilas ir mecenatas. Skaitytojams siūloma iki šiol beveik nežinomo autoriaus kelionės dienoraščio publikacija papildo nediduką lietuvių kalba išleistų XVI-XVII a. memuaristikos veikalų lobyną: Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio Kelionė į Jeruzalę, Jurgio Radvilos Kelionė į Italiją bei Teodoro Jevlašauskio Atsiminimai ir Teodoro Bilevičiaus Kelionės vokiečių, čekų, ir italų žeme dienoraštis. Tekstas įdomus keliais požiūriais: jo autorius, žymi asmenybė, susijusi su VU, atskleidžia išsilavinusio XVII a. dvasininko interesus, jo mentalitetą, asmeninius ir kūrybinius ryšius su Vakarų pasauliu, o pats kūrinys yra reikšmingas kelionių dienoraščio pavyzdys.
	Lukas Gurnickis Lenkų dvariškis Iš senosios lenkų kalbos vertė ir komentarus parašė Eglė Patiejūnienė Lukas Gurnickis, XVI a. humanistas, vienas iškiliausių lenkų Renesanso prozaikų, vertėjas, publicistas, istorikas memuaristas, retorikos žinovas, rašybos normintojas, bibliotekininkas ir kitose veiklos srityse pasižymėjęs asmuo, artimai susijęs su Žygimanto Augusto dvaru ir kitų LDK didikų aplinka, yra labai menkai težinomas lietuvių skaitytojams bei daugeliui senosios Lietuvos kultūros specialistų. Dabar susipažinti su reikšmingu lenkų ir lietuvių kultūrai šio autoriaus veikalu, užgimusiu XVI a. vidurio Vilniuje, turės progą platesni Lietuvos visuomenės sluoksniai. Tokią galimybę suteikia puikus Eglės Patiejūnienės „Lenkų dvariškio“ vertimas iš senosios lenkų kalbos. Reikia pasakyti, kad Gurnickio Lenkų dvariškis – nėra originalus veikalas. Iš tiesų tai – garsaus Vakarų Europoje italų autoriaus, „dvariškio iki kaulų smegenų“, Baldassare Castiglionės Dvariškio knygos (Il libro del cortegiano) vertimas, arba perdirbinys, t.y. paliktas pagrindinis originalo sumanymas ir kompozicija, bet itališko dvaro realijos pakeistos lenkiškomis, o kai kur ir lietuviškomis. Taigi veikalas, pasak adaptuotojo, turėjo būti „priimtinas lenkiškoms ausims“ ir atitikti lenkiškus papročius. Kita vertus, šiuo kūriniu Gurnickis „tikėjosi į lenkų kultūrinį bei intelektualinį gyvenimą įskiepyti itališkus papročius“. Knygoje aprašomi šmaikštūs ir intelektualūs lenkų dvariškių saloniniai pokalbiai, pvz., kaip tobulam dvariškiui pritiktų pokštauti ir laidyti sąmojus, pateikia nemažai anekdotų ir juokų. Tarp jų randame keturis, kuriuose aprašomi juokingi atsitikimai, įvykę Lietuvoje. Mokslininkų nuomone, kaip tik tie humoristiniai, visiškai autentiško kolorito intarpai leidžia bent iš dalies šį karališkojo sekretoriaus darbą laikyti XVI a. vidurio Lenkijos (pridursime – ir Lietuvos) dvarų ir apskritai bajoriškosios kultūros atspindžiu.
	Vincas Mykolaitis - Putinas Raštai, t. 11, antra knyga: Naujoji lietuvių literatūra, II dalis. Po spaudos grąžinimo. Parengė ir paaiškinimus parašė Daiva Krištopaitienė Vinco Mykolaičio - Putino istorija - preciziškai intelektuali, lakoniška ir disciplinuota, sukoncentruota į grožinę lietuvių kalba parašytą literatūrą – lyrinę, draminę, epinę kūrybą ir jos kūrėjus. Į literatūrą žvelgiama ideologinių XIX a. pab.-XX a. pr. Lietuvos visuomeninių krypčių, išaugusios periodinės spaudos, besiplėtojančios švietimo sistemos kontekste. Antroje dalyje nagrinėjama tokių autorių kaip Vydūno, J.A. Herbačiausko, M. Gustaičio, L. Giros, A. Vienuolio - Žukausko, I. Šeiniaus, K. Puidos, V. Krėvės, B. Sruogos ir kt. kūryba.
	300 Baltic writers: Estonia, Latvia, Lithuania A reference guide to authors and their works Jungtinis trijų Baltijos šalių mokslinių institucijų - LLTI, Latvijos literatūros, folkloro ir meno instituto bei Estijos Under ir Tuglaso literatūros centro bendradarbiavimo vaisius – originalus ir labai reikalingas leidinys anglų kalba. Kiekviena šalis enciklopediškai apibūdino po 100 savo žymiausių rašytojų. Šis leidinys pristato Baltijos šalių regiono literatūrą - klasiką, sovietinio režimo specifiką, posovietinio tarpsnio proveržius į novatoriškumą ir platesnį europinį adresatą. Žinyne pavyko susisteminti žinias apie trijų Baltijos valstybių literatūros visumą: ne tik pateikti esminių faktų, datų ir interpretacijų apie svarbiausius rašytojus ir reikšmingiausius kūrinius, bet taip pat netiesioginiu būdu supažindinti ir su šių nacionalinių literatūrų kilme, raida, žanrais, svarbiais literatūrinio gyvenimo įvykiais. Didžiausias dėmesys skiriamas XX amžiaus kūrėjams.
	Lietuvių užkalbėjimai: gydymo formulės Sudarė, parengė ir įvadą parašė Daiva Vaitkevičienė Užkalbėjimai yra unikalūs lietuvių tautosakos tekstai. Užkalbėjimų formulės ir jų atlikimo būdas reprezentuoja konservatyvią ir uždarą tradiciją, pagal kurią užkalbėtojas gyvenimo pabaigoje savo magines žinias perduodavo tik vienam asmeniui. Gydymo užkalbėjimai – tauriausia šios tradicijos dalis: manyta, kad ligų užkalbėtojai yra Dievo dovaną turintys žmonės, galintys padėti kitiems. Knygoje skelbiama 1716 užkalbėjimų formulių, užrašytų Lietuvoje nuo 1559 iki 2007 metų. Tai didžiausia lietuvių gydomųjų užkalbėjimų publikacija, kurioje tekstai pateikiami pagal naują tipologinę sistemą, nurodant jų tarptautines analogijas. „Lietuvių užkalbėjimai“ yra svarbus lietuvių dvasinės kultūros šaltinis, atversiantis skaitytojui slaptosios gydymo praktikos lobyną bei leisiantis atlikti gilesnius liaudies magijos tyrimus.
	Lietuvių patarlės ir priežodžiai II tomas (E-J) Tomą parengė Giedrė Bufienė, Kazys Grigas, Rasa Kašėtienė, Lilija Kudirkienė, Dalia Zaikauskienė Lietuvių patarlių ir priežodžių II tomas (E–J) toliau tęsia Lietuvių literatūros ir tautosakos institute dešimtmečius kauptų patarlių, priežodžių, įvairių kitų tradicinių lietuviškų ekspresyvių, sąmojingų posakių skelbimą. Patarlių variantai grupuojami į tipus, kiekvienam suteikiant antraštę bendrinės kalbos formomis. Tipo variantuose išlaikomos tarmės formos (fonetika ir morfologija). Nurodomi rankraštyno (LTR, LMD) ar publikavimo duomenys, taip pat ir pakartotinis spausdinimas reikšmingesniuose šaltiniuose. Į antrąjį tomą sutalpinta per 3000 tipų (Nr. 3273–6494: numeracija tęstinė, LPP I baigiasi 3272 numeriu), o tipo apimtis svyruoja nuo atskirų variantų iki dešimčių ir net šimtų, margesnės sandaros tipai suskaidyti į atskiras versijas. Tipo komentaruose pateikiamas patarlės kontekstas (jei jis buvo rinkėjo užfiksuotas) ir pateikėjo, užrašytojo ar ankstesnės publikacijos rengėjo pateikta patarlės turinio interpretacija. Kiek tai įmanoma, komentarai nurodo seniausius patarlių užrašymus ar publikacijas (baigiant XIX amžiumi), yra nuorodų į galimą ryšį su kitų tautosakos žanrų kūriniais. Prie daugelio populiarių patarlių palyginimui tipo gale yra nuoroda į kitą panašaus turinio (dažnai – ir analogiškos struktūros bei artimos leksikos) patarlę. Leidinys bent kiek atskleidžia lietuvių patarlių/priežodžių ryšį su kitų, giminingų ar kaimyninių, Europos tautų patarlėmis: tipo gale pateikiami lietuviškos patarlės analogai, jei jų rasta mokslinėse publikacijose, latvių, lenkų, vokiečių, anglų, rusų ir lotynų kalbomis. Tomas užbaigiamas lietuvių patarlių antraštinių tekstų vertimais į anglų, vokiečių ir rusų kalbas (šiame tome spausdinami ir LPP I antraščių vertimai į anglų kalbą).