Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Leidiniai

Naujausi leidiniai

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidinių galite įsigyti mūsų

knygynėlyje Antakalnio g. 6,Vilniuje ir kituose knygynuose (sąrašas).

Informacija apie leidinių platinimą (knygynams, bibliotekoms) el paštu: platinimas.



	Radvilė Racėnaitė Žmogaus likimo ir mirties samprata lietuvių folklore Monografijoje nagrinėjama, kaip lietuvių folklore interpretuojami su žmogaus likimu ir mirtimi susiję vaizdiniai XIX a. pabaigos-XX a. vidurio Lietuvos kaime. Vienu kartu neįmanoma apžvelgti visų egzistencijos ir ją sąlygojančios lemties supratimo liaudies kultūroje klausimų, todėl daugiausia dėmesio skiriama tiems likimiškumo aspektams, kurie yra susiję su mirtimi. Taip pat nagrinėjamos ir kitų dviejų svarbių žmogaus gyvenimo įvykių-gimimo ir vedybų-sąsajos su lemties ir mirties problematika bei aptariamos likimo keitimo galimybės.
	Vaižgantas Raštai, t. 21. Literatūros kritika 1923-1933 Parengė Eligijus Daugnora, Ilona Čiužauskaitė Juozo Tumo-Vaižganto Raštų 22 tomą sudaro 1928–1932 metais paskelbti jo vėlyvieji literatūros ir meno kritikos darbai – straipsniai, recenzijos, anotacijos. Visi jie spausdinti periodiniuose leidiniuose (Lietuvos aide, Naujoje Romuvoje, Laisvėje, Lietuvoje, Krašto balse, Švietimo darbe, Lietuvyje, Židinyje). Tekstai tome sudėstyti chronologine seka – pagal paskelbimo datas, į žanrines grupes (straipsnius, recenzijas, anotacijas) neskirstomi. Į tomą įtrauktos ir tą laikotarpį apimančios Vaižganto recenzijos Lietuvos Respublikos Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijai (dalis jų iki šiol niekur nepublikuota). Straipsniai ir recenzijos sudaro plačią ano meto grožinės ir mokslinės literatūros bei dailės, muzikos, teatro panoramą. Čia atsiskleidžia ne tik recenzuojamų kūrinių bruožai, bet ir paties Vaižganto kaip meno kritiko pastabumas ir originalumas.
	Abraomas Kulvietis: pirmasis Lietuvos reformacijos paminklas Parengė Dainora Pociūtė Lietuvos protestantiškieji tikėjimo išpažinimai, iš pradžių gimę kaip individualūs Reformacijos pradininkų tiesų pareiškimai, o netrukus deklaruoti ir kaip nepriklausomų LDK bažnyčių susikūrimo liudijimai – vertingi ir saviti Rytų Europos religinės minties ir istorijos šaltiniai. Monumenta Reformationis Lithuanicae serijoje Confessiones fidei pirmą kartą publikuojami šie reti Karaliaučiuje, Vilniuje ir kituose miestuose leisti XVI a. paminklai ir jų tyrimai. Pirmajame tome pateikiamas ankstyviausias Lietuvos Reformacijos tekstas – 1543 metais Abraomo Kulviečio sukurtas tikėjimo išpažinimas Confessio fidei. Vienintelis šiuo metu žinomas laimingai išlikęs knygos, kurioje išspausdintas šis Kulviečio veikalas, egzempliorius saugomas Anglijoje, Durhamo universiteto bibliotekoje. 1547 m. jis buvo išleistas Prūsijoje, Karaliaučiuje, kartu su Johanno Hoppijaus Oratio funebris – laidotuvių kalba, skirta konfesijos autoriui Abraomui Kulviečiui.
	Lietuvių liaudies dainynas t. XXIII Vestuvinės dainos 7 Parengė Vilma Daugirdaitė Melodijas parengė Živilė Ramoškaitė Dvidešimt trečiasis „Lietuvių liaudies dainyno“ tomas-septintoji vestuvinių dainų knyga. Joje skelbiamos išvažiavimo pas jaunąjį dainos, vienijamos tematinio turinio: apdainuojančios jaunosios atsisveikinimą su namiškiais ir persikėlimą pas jaunąjį. Dainų gausa rodo šio vestuvių momento svarbą ir išskirtinumą. Išvažiavimo pas jaunąjį, kaip ir apskritai vestuvinių dainų poetiniai vaizdai ir simboliai formavosi ir tarpo bendrame vestuvių apeigų kontekste. Kartu impulsų poetiniam kūriniui atsirasti davusios konkrečios apeigos ar apeiginiai momentai veikė ir jas lydėjusių dainų meninį bei idėjinį turinį. Neatsitiktinai iš tome skelbiamų dainų pirmiausia ataidi kelionės motyvas ar jaunąją ruoštis į kelionę raginančiomis dainomis įprasminamas atsisveikinimas su artimaisiais. Su vestuvines dainas persmelkusia apeiginio graudinimo tradicija sietinas jose apdainuojamas vyro šalyje laukiantis vargas, vienose dainose metaforiškai apibendrinamas, kitose sukonkretinamas tikroviškais vaizdais.
	Paklausykit manę, jauno bernelio. Jauniaus Vyliaus užrašytos suvalkiečių tautosakos rinktinė Sudarė Jaunius Vylius Knyga skirta Suvalkijos regiono tautosakai, surinktai Jauniaus Vyliaus (1933) – vieno žymiausių mūsų dienų tautosakos užrašinėtojų bei skleidėjų. Rinktinėje skelbiama per 300 dainuojamosios, sakytinės tautosakos ir instrumentinės muzikos kūrinių, o taip pat pluoštelis knygos sudarytojo prisiminimų apie žmones, išsaugojusius šį turtą ir nepagailėjusius laiko juo pasidalyti. Skaitytojas galės gėrėtis ir kai kurių kūrinių garso įrašais, skelbiamais garso plokštelėje.
	Martynas Liudvikas Rėza Raštai, t. 1 Filologija: lietuviškos Biblijos rengimas Sudarė Liucija Citavičiūtė Šiame tome publikuojami Rėzos veikalai, parašyti redaguojant ir rengiant lietuviškos Biblijos trečią (1816) ir ketvirtą (1824) leidimus Karaliaučiuje. Pirmajame veikale – “Lietuviškos Biblijos istorija” ((1816) – aprašomi visi ankstesni Biblijos vertimai į lietuvių kalbą, pateikiama XVI–XIX a. lietuviškos religinės raštijos Rytų Prūsijoje ir Lietuvoje apžvalga. Antrajame dviejų tomų veikale – “Filologinės-kritinės pastabos lietuviškai Biblijai” (1816 ir 1824) – pateikiami filologiniai ir dalykiniai Biblijos lietuviško teksto redagavimo komentarai. Pabaigoje publikuojamas Rėzos asmeninės bibliotekos katalogas.
	Darius Kuolys, Dainora Pociūtė-Abukevičienė, Aušra Martišiūtė-Linartienė Literatūra 11 klasei Renesansas. Barokas. Apšvieta Chrestomatija, I dalis Naujoji literatūros chrestomatija – tai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Prūsų Lietuvos ir senosios Vakarų Europos tekstų rinktinė. Jos paskirtis – padėti geriau pažinti Renesanso, Baroko, Apšvietos asmenybių sukauptą išmintį, keltas idėjas, išsakytą gyvenimo supratimą. Chrestomatija yra parengta pagal atnaujintą Lietuvių kalbos ir literatūros programą. Laikantis jos nuostatų, stengtasi knygoje pateikti visą literatūros kūrinį bei jo kultūrinį kontekstą: mėginta perduoti skirtingomis kalbomis kurtos Lietuvos ir lietuvių kultūros visumos vaizdą, atskleisti senųjų kultūros epochų jungtis, parodyti Lietuvos ir Vakarų Europos literatūrų sąsajas. Kūrinio analizė ir interpretacija šiuo atveju nėra savitikslės: tai – būdas, padedantis suvokti kūrinio keliamas problemas ir idėjas. Chrestomatijoje greta programinių Renesanso, Baroko ir Apšvietos tekstų skelbiami apžvalginiai ir įvadiniai straipsniai, aptariantys kultūros epochas, pagrindinius autorius bei jų kūrinius. Kiekvienos epochos medžiaga baigiama klausimais ir užduotimis, kurios padės apibendrinti ir susieti nagrinėtas temas, paskatins mokslinę bei literatūrinę kūrybą. Mokantis pravers knygos pabaigoje esantis terminų žodynėlis, kuriame rasite naudingų literatūros teorijos žinių. Nagrinėjamų kūrinių istoriniam bei kultūriniam kontekstui pravers laiko juosta bei asmenų rodyklė, kurioje surašytos straipsniuose minimų asmenų gyvenimo datos ir autentiškos užsieniečių pavardės. Visiems smalsesniems bus naudingos straipsnių pabaigoje pateiktos siūlomos papildomos literatūros nuorodos. Taigi šia knyga galima puikiai naudotis kaip naujo pobūdžio literatūros vadovėliu.
	XX amžiaus literatūros teorijos Chrestomatija aukštųjų mokyklų studentams I ir II dalys Parengė Aušra Jurgutienė Knygų dvitomiu XX amžiaus literatūros teorijos: chrestomatija tęsiama trijų knygų serija, skirta universitetų filologijos specialybės studentams. Pirmojoje serijos knygoje XX amžiaus literatūros teorijos: vadovėlis (2006) aptartos svarbiausios teorijos, jų autoriai ir jų darbų poveikis literatūros kritikai. Chrestomatijoje siūloma susipažinti su vadovėlyje minėtų teorinių šaltinių vertimais. Šiame dvitomyje pirmą kartą lietuviškai suskamba tokių garsių Vakarų intelektualų kaip Jacques‘o Lacano, Louiso Althusserio, Georges‘o Poulet, Jonathano Dollimore‘o, Lindos Hutcheon, Homi K. Bhabha‘os, Cleantho Brookso, Michaelio Riffaterre‘o, Elaine Showalter, Paulio de mano, Stanley Fisho, J. Hillis Millerio vaikalai. Skaitytojo patogumui teorinių veikalų vertimai abiejose chrestomatijos dalyse grupuojami pagal vadovėlyje įtvirtintą teorinių krypčių struktūrą, pradedant fenomenologija ir baigiant intertekstualumu ir postkolonializmu.
	Senosios Lietuvos literatūra 1253-1795 Sudarė Sigitas Narbutas Šioje senosios raštijos apžvalgoje, apimančioje ilgą laikotarpį nuo XIII a. vidurio iki XVIII a. pabaigos, pateikiamas naujas literatūros istorijos vaizdas. Be lietuvių autorių, kūrusių XVI‒XVIII a., knygoje pristatyti svarbiausi kūrėjai, parašę reikšmingų kūrinių kitomis kalbomis, nuo seno vartotomis Lietuvoje rašto reikalams, ir svarbiausi įvairiakalbės literatūros kūriniai. Be Mažvydo ir Bretkūno, Kleino ir Donelaičio, skaitytojas čia suras straipsnius apie Jono Malalo kroniką bei Vilniaus chronografą, Lietuvos metraščius bei Brastos Bibliją, Skoriną, Husovianą, Roizijų, Radvaną, Fiodorovą, Tiapinskį, Sarbievijų, Dachą, Smotrickį, Chylinskį, Pretorijų, Radvilienę, Baką, Benislavską, Paprockį, Naruševičių, Nemcevičių, Vikovskį, Kalinskį, Karpavičių, Kvantą ir kitus senosios Lietuvos kūrėjus. Knyga apibendrina pastarųjų dešimties metų lietuvių ir užsienio mokslininkų, pirmiausia kultūros, kalbos ir literatūros istorikų, tyrimus, remiasi naujausiomis šaltinių publikacijomis ‒ visais tais humanitarinės minties laimėjimais, kurie dar negausiai atspindėti arba iš viso nepatekę į enciklopedijas, žinynus bei vadovėlius. Straipsnius šiai literatūros istorijai parašė didelis būrys literatūrologų, istorikų ir kalbininkų iš Lietuvos, Lenkijos, Čekijos ir Baltarusijos.
	Literatūros enciklopedija mokyklai Šio naujo leidinio ištakos – Atviros Lietuvos fondo projektas „Švietimas Lietuvos ateičiai“, rėmęs mokymo priemonių leidimą ir inicijavęs literatūros enciklopedijos mokyklai kūrimą. Chronologinė leidinio aprėptis plati – pristatomi ne tik literatūros, bet ir svarbiausi religiniai, istoriniai, filosofiniai, kultūros tekstai nuo Antikos iki XXI amžiaus, lotynų, senąja gudų, lenkų kalba kurtoji Lietuvos raštija. Literatūros enciklopedija mokyklai nesusieta su konkrečiu literatūrinio ugdymo mokyklose turiniu, nors ir nėra visai nuo jo atitolusi. Kaip ir kiti matyti analogai, išleisti įvairiomis kalbomis, ši enciklopedija pranoksta konkrečią programą – tik taip ji gali atlikti savo šviečiamąją, akiratį plečiančią funkciją, atspindėti literatūros įvairovę bei literatūros teorijų dinamiką, ugdyti bendrą kultūrinę kompetenciją. Enciklopedijoje aprašomi lietuvių ir pasaulio literatūrų reiškiniai (autoriai, sąjūdžiai, literatūros kryptys, srovės), kultūros epochos, literatūros teorijos sąvokos, moderniosios literatūros teorijos, tautosaka. Dramos, tautosakos sritys, jų terminija ir pagrindinės šakos šioje enciklopedijoje pateikiamos sutelktos į teminius blokus, nuorodos į konkrečius straipsnius enciklopedijoje išdėstytos pagal abėcėlę. Kai kurios sąvokos ar reiškiniai išdėstyti ne abėcėliškai, o sugrupuoti į bendrą bloką (pavyzdžiui, eilėdaros sistemos, literatūrinė spauda,nenorminė poetinė leksika, sintaksinės poetinės figūros).
	Lietuvių literatūros istorija. XX a. pimoji pusė II knyga. Literatūros klasika Sudarė Rimantas Skeivys Sintetinis-kolektyvinis veikalas "Lietuvių literatūros istorija. XX amžiau pirmoji pusė" pasirodo dviem knygom. Pirmoje dalyje skaitytojai ras apžvalgines temas, o ši - antroji dalis - skirta to laikotarpio iškiliausiems rašytojams - literatūros klasikams. 30 autorių pristatomi monografiniu principu, laikantis chronologijos (pagal gimimo datas). Straipsniai struktūruoti pagal vieningus principus, primena bei papildo svarbiausius biografijos faktus ir naujai pristato kūrybos visumą. Leidinys skirtas lituanistinei bendruomenei, studentams, gimnazistams, plačiajai visuomenei.
	Viktorija Daujotytė, Mindaugas Kvietkauskas Lietuviškieji Česlovo Milošo kontekstai Ši monografija – tai dar vienas svarus Česlovo Milošo asmenybės prasmių ir reikšmių mūsų Pasauliui liudijimas. Ji dar aiškiau, akivaizdžiau padeda skaitančiam suvokti, kad Milošo pasaulėjauta, vertybių sistema - mūsų nūdienos egzistencinė dalis. Tokio tyrimo rezultatas: kažin ar po šio tyrimo dar kam nors kils abejonių, kad Milošas – dviejų modernių visuomenių (lenkiškos ir lietuviškos) reiškėjas, o jo biografijos lietuviškai-lenkiškas dvilypumas, pasaulėjautos ypatingumas – durys į sudėtingą, kartais sunkiai perprantamą, lietuvių-lenkų labirintą.
	Laurynas Katkus Tarp Arkadijos ir Inferno: tremtis Johanneso Bobrowskio ir Alfonso Nykos-Niliūno lyrikoje Ši studija - tai vienas pirmųjų bandymų sistemiškai analizuoti tremties temą vieno iškiliausių išeivijos literatūros atstovų Alfonso Nykos-Niliūno kūryboje platesniame, visų pirma Vidurio Europos, kultūriniame kontekste. Niliūno „porininkui“, vokiečių poetui Johannesui Bobrowskiui (kurį su Lietuva sieja glaudūs saitai) skirtoje dalyje naujai iškeliama tremties patyrimo svarba ne tik Bobrowskio lyrikai, bet ir jo estetinėms bei etinėms pažiūroms. Lyginamoji dviejų panašaus amžiaus, likimo ir kultūrinės aplinkos autorių kūrybos studija leidžia klausti ir domėtis žymiai platesniu kontekstu - Vidurio Europos literatūrų sąsajomis.
	Gitana Notrimaitė Atminties imperatyvai.Lietuvos istorijos mitologinimas Juditos Vaičiūnaitės ir Sigito Gedos poezijoje Monografijoje pirmą kartą poetų Juditos Vaičiūnaitės ir Sigito Gedos poezija, intriguojančiai pratęsianti Maironio įtvirtintą istorijos įprasminimo tradiciją, tyrinėjama istorijos mitologinimo aspektu. Kai kurie knygoje aptariami jų eilėraščiai nėra publikuoti, o kai kurie ir paskelbti dėl vienokių ar kitokių priežasčių sulaukė menko tyrinėtojų dėmesio. Siekiama išsiaiškinti kaip tos pačios kartos poetų kūryboje transformuojasi istoriniai pasakojimai, koks poetinių siužetų santykis su didžiuoju tautos istorijos mitu. Studijoje lyginami dviejų kūrėjų meniniai pasaulėvaizdžiai: aprašomos pasikartojančių figūrų reikšmės ir jų metaforizacijos principai, išryškinami asmeninės poetinės mitologijos ir Lietuvos istorijos sampynos bei savęs artikuliacijos būdai.
	Imelda Vedrickaitė Kelionė. Keliautojas. Literatūra Keliaujantis žmogus susiduria su daugialypiu pasauliu ir kintančiu savimi. Jis iš naujo kuria savo tapatybę, atpažįsta ar renkasi naujas vertybines atskaitas ir įsteigia reikšminę erdvę. Judėdamas aš ir kito subjektyvumo stebėtojas išbando tapatybės tapsmą ir tvermę. Kelionių literatūros populiarumą kaip tik ir lemia subjektyvumo atvertis, komplikuojanti mimetinį pasaulio vaizdavimo principą. Jos tyrinėjimai lietuvių kelionių literatūroje tik prasideda. Knygoje analizuojami ryškiausi lietuvių kelionių literatūros tekstai gravituoja alegorinių keliautojo vaidmenų piligrimo, riterio, valkatos orbitoje. Šie trys universalūs pabėgimo nuo socialinių vaidmenų būdai pasirodo keliaujančių lietuvių rašytojų prozoje. Knygoje stebima, kaip kinta keliautojo vaidmenys nuo Radvilos Našlaitėlio piligrimo ir riterio iki Jurgio Savickio diogeniškojo dendi.
	Tomas Venclova Visi eilėraščiai. 1956-2010 Šioje „Gyvosios poezijos“ serijos knygoje publikuojami per daugiau nei pusę amžiaus parašyti Tomo Venclovos eilėraščiai, kuriuos pats autorius „laiko vertais skelbti“. Eilėraščiai knygoje dėstomi chronologiškai nuo 1956 iki 2010 metų. Beveik kiekvieną eilėraštį palydi autoriaus komentaras – tai itin retas atvejis. Teigdamas, kad „svarbiausia, kas man rūpi poezijoje – prasmė“, T. Venclova pastebi, kad užuominas, citatas ir nuorodas išnarpliojantys komentarai gali duoti naudos. Sykiu, komentarai gal atskleis ir kai kurias poeto „biografinio romano“ detales – ne todėl, kad jos būtų savaime įdomios, o todėl, kad padeda geriau suprasti eilėraščius – tvirtina poetas. Kartu su beveik 200 eilėraščių pateikiama ir kompaktinė plokštelė, kurioje paties poeto įskaityti eilėraščiai.
	Nepaklusęs laikui. Atsiminimai apie Vytautą Kubilių Sudarė Donata Mitaitė Knygoje publikuojami daugiau nei pusšimčio žmonių atsiminimai apie vieną ryškiausių asmenybių XX a. lietuvių literatūrologijoje ir kritikoje – Vytautą Kubilių. Atsimenančiųjų laukas itin platus – šeima, draugai, kolegos, bendraminčiai ir bendražygiai. Kaip teigia knygos sudarytoja Donata Mitaitė, „ši atsiminimų knyga nors ir labai fragmentiškai aprėpia beveik visus sovietmečio metus ir pusantro nepriklausomybės dešimtmečio.” Iš skirtingų ir įvairiaspalvių atsiminimų nuotrupų susidėlioja nuoseklus ir daugiabriaunis Vytauto Kubiliaus paveikslas, kurio žodinę raišką papildo gausi nuotraukų galerija.
	Nerijus Brazauskas XX a. lietuvių modernistinis romanas: raidos ir poetikos linkmės Lietuvių modernistinis romanas yra neatsiejama ir svarbi bendrųjų nacionalinės literatūros raidos procesų dalis. Kertiniai jo genezės veiksniai – tai vėlyvas romano žanro kūrinių atsiradimas, menininko ir literatūros priklausymas nuo istorinės, politinės, ideologinės situacijos. Lietuvių modernistinio romano raida formavosi tarpukario Lietuvoje, išeivijoje, (po)sovietinėje Lietuvoje. Istorinė ir teorinė lietuvių modernistinio romano raidos rekonstrukcija reikšminga stengiantis suvokti ir romanistikos, ir visos nacionalinės literatūros procesus, vykusius XX amžiuje. Darbe pirmą kartą siekiama išskirti atskirą lietuvių literatūros objektą – modernistinį romaną, o kartu pasiūlyti vieną iš galimų modernistinio romano teorinių koncepcijų.
	Czesław Miłosz Poezijos liudijimas. Šešios paskaitos apie mūsų amžiaus skaudulius Iš lenkų kalbos vertė Brigita Speičytė ir Mindaugas Kvietkauskas Eilėraščius vertė Mindaugas Kvietkauskas 2011-uosius UNESCO paskelbė Czesławo Miłoszo metais – būtent šiemet sukanka 100 metų nuo Miłoszo gimimo. Ta proga pirmąkart lietuviškai išleidžiamos šešios Nobelio premijos laureato paskaitos, 1981-1982 metais skaitytos Harvardo (JAV) universitete. Paskaitų objektas – poezija, toji kūrybos sritis, kuriai pakviestasis lektorius atstovauja. Miłoszo paskaitos – tai poezijos liudijimai, arba įdomūs svarstymai, kuriuose atsiskleidžia laisvo žmogaus, nesigėdijančio, bet ir nesigiriančio savo paveldu požiūris, išvengiantis Rytų ir Vidurio europiečiams neretai būdingo „pataikavimo Vakarų intelektualiniams papročiams“. Kultūrinis ir istorinis kontekstai, atsiskleidžiantys Miłoszo paskaitose, gražiai „iliustruojami“ jo paties eilėraščiais ir jų komentarais.
	Ignas Šeinius *Raštai, t. 11: Publicistika, 1907–1926* Parengė ir redagavo Rimantas Glinskis Iš švedų kalbos vertė Raimonda Jonkutė Igno Šeiniaus Raštų 11 tome skelbiami Lietuvos periodikoje nuo 1907 iki 1926 metų išspausdinti publicistikos straipsniai. Čia Šeinius atsiskleidžia kaip puikus tarptautinio gyvenimo ir geopolitinės Lietuvos padėties vertintojas. Diplomatiniais bei šeimyniniais ryšiais susijęs su Švedija, jis aktyviai propagavo skandinaviško gyvenimo vertybes, analizavo Lietuvos gyvenimą, taip pat nemažai dėmesio skirdamas kai kurių savo laikmečio negerovių kritikai, įžvalgiai vertino tarptautinę padėtį. Tarpukario Lietuvos visuomenę jis mokė protingai spręsti tiek vidinius, tiek užsienio politikos klausimus, puoselėti vidinę kultūrą, kelti išsilavinimo lygį, netgi sporto kultūrą, dėl partinių interesų neaukoti Lietuvos reikalų. Daug dėmesio skyrė ir kalbos klausimams, literatūros, rašytojų gyvenimo problemoms. Šeiniaus publicistika – neatsiejama jo kūrybinio palikimo dalis, verta pristatyti platesniam visuomenės ratui, o švediškoji publicistikos tema netikėtai tampa aktuali dabartinei Lietuvai, ieškančiai orientyrų šiuolaikiniame pasaulyje.
	XX amžiaus literatūros teorijos: konceptualioji kritika Parengė Aušra Jurgutienė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkų ir Lietuvos universitetų dėstytojų parengtos serijos XX amžiaus literatūros teorijos trečioji knyga, skirta konceptualiajai kritikai. Joje norima parodyti, kaip ankstesnės šios serijos vadovėlio ir antologijos knygose pristatytos XX amžiaus teorinės idėjos gali būti praktiškai realizuotos interpretacijomis, skirtomis konkretiems lietuvių literatūros kūriniams, ir kad literatūros teorijos nėra uždara ir akademiškai ezoterinė disciplina, priešingai - jos gali būti plačiai prieinamos literatūros interpretuotojams ir jų reikšmė geriausiai gali atsiskleisti tik praktinėje veikloje.
	Antanas Baranauskas Anykščių šilelis (Anykszczũ sziłẽlys) Prieš 150 metų sukurtą poemą pristatė ir įbalsino Skirmantas Valentas Šiame „Gyvosios poezijos“ serijos leidinyje pristatomas ne mums taip įprastas bendrine kalba parašytas A. Baranausko poemos variantas, o tarminis (būtent rytų aukštaičių, anykštėnų tarme užrašytas) tekstas, kurį įskaitė Šiaulių universiteto profesorius Skirmantas Valentas. Į šį poemos perskaitymą derėtų žiūrėti kaip į labai atsargų bandymą mėginti įsiklausyti į pusantro šimto metų senumo garsus. Tarminiame variante poemos grožis atsiskleidžia ypatingai, skaitymas balsu leidžia jį kitaip suvokti.
	Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė Raštai, t.5 Laiškai 1906-1944 Sudarė Danutė Čiurlionytė-Zubovienė, Ramutis Karmalavičius, Dalia Palukaitienė Šie laiškai nėra tik priedas prie S. Čiurlionienės kūrinių. Tai autentiški epistoliniai dokumentai, užfiksavę istorines, politines, kultūrines sąlygas ir žmonių likimus, atspindintys autorės literatūrinio skonio formavimąsi, kaitą, santykį su teorine, menine ir visuomenine aplinka, epochos atmosfera. Laiškuose atsiskleidžia rašytojos požiūris į amžininkus, jos pasaulėžiūra, elgesio motyvai permainingoje XX a. Lietuvos istorinėje realybėje. Juose – ne tik rašytojos charakteris, bet ir visuomeninė savijauta, gyvenimiškojo bei kūrybinio patyrimo principai ir evoliucija, visuomet demokratiška, subalansuota laikysena. Retas kuris laiškas yra siauro asmeninio pobūdžio: net giminaičiams, artimiesiems, pusseserei, dukrai, anūkams ji - išmintinga patarėja, pedagogė, auklėtoja, kūrybinių, etinių, tautinių idealų formuotoja.
	Živilė Nedzinskaitė Tepaliks kiekvienas šlovę po savęs... Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus poetikos ir poezijos recepcija XVII-XVIII amžiaus LDK jėzuitų edukacijos sistemoje Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595-1640) neabejotinai yra viena žymiausių XVII a. Lietuvos kultūrinio ir literatūrinio gyvenimo asmenybių: talentingas lotyniškai kūręs poetas, pelnęs krikščionių Horacijaus vardą, ir mokslininkas, kurio novatoriškos idėjos, nors tuo metu likusios rankraščių puslapiuose, darė įtaką Europos literatūros ir estetikos teorinei minčiai. Sarbievijaus poezija ir literatūros teorijos veikalai sulaukė daugybės vertimų, tyrimų, analizių ir interpretacijų, o jo kūrybos sklaidos bei imitavimo faktas priimamas kaip aksioma. Tačiau kokiais pavidalais reiškėsi Sarbievijaus kūrybos recepcija? Kas ir kodėl buvo jo poezijos ir teorinių veikalų vertintojai bei tęsėjai? Kaip Sarbievijaus kūryba veikė naujas XVII-XVIII a. literatūrines bei estetines nuostatas ir lotyniškosios literatūros raidą LDK ir su ja susijusiuose regionuose? Atsakymų į šiuos klausimus ieškoma šioje knygoje, pasitelkiant XVII-XVIII a. rankraštinius LDK jėzuitų kolegijose skaitytų poetikos ir retorikos paskaitų konspektus, studentų užrašus ir pratybų sąsiuvinius, taip pat spausdintus ano meto teorinius veikalus.
	Viktorija Daujotytė Kalba ir jos menas Filologiniai tyrimai ir patyrimai Būtis paslaptinga, kalba mįslinga. Kalbos menas skleidžiasi būties ir kalbos sąlyčiuose. Susitinkame su patirties ženklinimais, juos suvokiame, interpretuojame. Garsi kalba pasigirsta iš tylos. Tylioji ir pasilieka tyloje. Kaip būtis yra įsupta nebūties, taip kalba – tylos. Kalbos horizontalė – sąsajos tarp žmonių, gamtos, daiktų. Kalbos vertikalė – šventumo atradimas, kalbinimas. Poetinė kalba išlaiko ryšį su sakraline kalba, su būsenomis, iš kurių žmogus patiria ir pasitikėjimą, ir nerimą. Kalba formuojasi kurdama ir kurdamasi, kūryba prasiskleidžia kalboje, iš kalbos, kiekvienos tautos kalbos savitumas, savo ruožtu, priklausomas nuo daugybės aiškesnių ir beveik neapčiuopiamų faktorių, genetiškai lemia kultūrą ir meną. Gal ir galima sakyti, kad tautos kultūra yra tokia, kokia yra jos kalba. Suvargintos kalbos kultūra neišvengiamai suvarginta. Nevienalytės kalbos kultūra nėra vienalytė, nors dėl to nebūtinai žemesnė. Lietuviams yra būtina į savo savimonę labiau integruoti Lietuvoje sukurtus kitakalbius tekstus. Ir kitą kalbą persmelkia tas pats gamtovaizdis, tas pats ar bent artimas būties ritmas, lyg už atskirų vienos vietos kalbų būtų bendresnė buvimo kalba.
	Darius Kuolys Res Lituana: kunigaikštystės bendrija Pirmoji knyga.Respublikos steigimas Kodėl lietuviai savo vaikams vis dar seka XVIII amžiuje Peterburge sudėtą istoriją? Arba Vilniuje kurtas Lietuvos pasakojimas, formuota LDK tradicija išties nėra verti dabarties pasitikėjimo, arba šis pasakojimas, ši tradicija yra per menkai šiuolaikinės visuomenės pažinti bei perprasti. Kad ir kaip būtų, perskyra tarp senosios ir dabartinės Lietuvos, nutrūkęs Didžiosios Kunigaikštystės naratyvas buvo viena didžiausių paskatų imtis nuodugnesnių šio pasakojimo tyrimų.
	Loreta Jakonytė Karvės kuolas Pilies gatvėje. Renatos Šerelytės kūrybos studija LLTI pradeda leisti naują mažųjų mokslinių monografijų seriją „In brevi“, skirtą pristatyti šiuolaikinės lietuvių literatūros autorių kūrybai. Pirmoji šioje serijoje – Loretos Jakonytės monografija apie Renatos Šerelytės kūrybą. Šia studija siekiama aptarti ligšiolinę Šerelytės kūrybos visumą, siekiant pasiaiškinti jos skleidžiamas reikšmes, temų ir problemų spektrą, kertinius pasaulėvaizdžio dėmenis, literatūros ir rašytojo sampratą. Nagrinėjamos bemaž visos Šerelytės raiškos sritys ir žanrai: proza (novelės, romanai, esė), kūryba vaikams (poezija, pasakos, istorinės apysakos), literatūros kritika (recenzijos, apžvalgos), publicistika. Ši mažoji monografija, anot jos autorės, laikytina dialogišku skaitytojo amžininko atsaku, kylančiu iš patirties sutapimų ir nuostabos, kad kartu gyvenamas laikas gali būti pamatytas kitaip.