Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Leidiniai

Naujausi leidiniai

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidinių galite įsigyti mūsų

knygynėlyje Antakalnio g. 6,Vilniuje ir kituose knygynuose (sąrašas).

Informacija apie leidinių platinimą (knygynams, bibliotekoms) el paštu: platinimas.


	Homo narrans: folklorinė atmintis iš arti Kolektyvinė monografija Knygos autoriai kviečia skaitytoją šiuolaikiniam dialogui ar net polilogui, provokuoja diskusijai – ar folklorinis kultūros sluoksnis šiandien yra negrįžtamai išsitrynęs iš žmonių atminties. Siūlomos interpretacijos nesiekia duoti galutinio atsakymo, jos tik atkreipia dėmesį į kai kurias dabartines folklorinio kraštovaizdžio būsenas. Apmąstant jas atveriantį sakytinį naratyvą, savęs ir kitų vis paklausiama, koks yra ar galėtų būti sakytinės kultūros vaidmuo asmeninei, o gal ir viešesnei – mūsų laikams būdingos žmonių bendrystės – savivokai.
	Būtoji-grįžtamoji Sudarė Kęstutis Nastopka Šia rinktine stengiamasi aktualizuoti Albino Žukausko poetinį palikimą. Į ją atrinkti poeto eilėraščiai, tebeturintys neabejotiną estetinę vertę. Tik dėl ribotos leidinio apimties atsisakyta stambiųjų poemų „Mačernis“, „Akmenų poringės“, „Obuolio kritimas“, „Senmotė“. Rinktinės pagrindas – paties poeto 1983 metais sudaryta rinktinė Benamė meilė, kur eilėraščius, sudėtus ne pagal chronologiją, o pagal poetinio gyvenimo logiką, sieja aforistiniai intarpai, palaikantys ištisinio kalbėjimo įspūdį. Naujausią „Gyvosios poezijos“ serijos leidinį papildo kompaktinė plokštelė, kurioje pateikta ne tik paties poeto Albino Žukausko, bet ir aktoriaus Vlado Bagdono skaitomų eilių.
	Vilniaus kultūrinis gyvenimas: tautų polilogas 1900-1945 Sudarė Alma Lapinskienė Šia knyga užbaigiama Vilniaus kultūrinio gyvenimo 1900-1945 m. konferencijų ir leidinių serija, kurių tikslas buvo praplėsti daugiašakės ir daugiatautės Vilniaus kultūros lauką istoriškai itin sudėtingu laikotarpiu, pasigilinti į įvairių kultūros sferų būklę, raidą, bei jų tarpusavio sąveikas. Paskutinės konferencijos (kurios pagrindu išleista ši knyga) tikslas buvo aptarti tautinių kultūrų sąveikas, padiskutuoti apie bendras tendencijas ir kiekvienos jų specifiką, unikalios daugiakultūrės aplinkos teigiamą ar neigiamą poveikį atskiros tautinės kultūros raidai.
	Ramunė Bleizgienė Privati tyla, vieši balsai. Moterų tapatybės kaita XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje Šios knygos pradžia – nuolat galvoje besisukantis klausimas, kas dėjosi amžių sandūroje, kokie tuo metu vykę mąstymo, elgsenos pokyčiai sukėlė tokį moterų aktyvumą: iš kur ir kaip „tarsi iš niekur“ atsiranda rašančių, vaidinančių, visuomeninių organizacijų įkūrėjų ir dalyvių, pedagogių, laikraščių bendradarbių moterų. Norėjosi suvokti, kas ir kaip motyvavo, veikė, skatino šią visuomenės, o svarbiausia – pačių moterų – gyvenimo permainą. Moterų įsitraukimas į viešąjį gyvenimą nebuvo nei paprastas, nei natūralus, o specialios motyvacijos reikalaujantis veiksmas, todėl apibendrintas požiūris į amžių sandūroje vykusį lietuviškos visuomenės savikūros etapą knygoje papildomas konkrečia medžiaga, už gerai žinomų vardų pamatant tankų tekstų ir socialinių praktikų tinklą. Teorinė ir asmeninė nuostata, kad gyvenamas pasaulis ir jo patirtis yra istorijų šaltinis, leido bet kokį pasakojimą, nebūtinai pirmuoju asmeniu, matyti kaip vietą, kurioje šis pasakojimas yra gyvenamas jį pasakojant. Ryškinant moterų prisiimtą atsakomybę už naujų bendruomeniškumo formų kūrimą, pasakojamos istorijos apie konkrečias XIX a. pabaigos–XX a. pradžios moteris. Tam, kad įveikčiau mūsų ir to laiko žmonių patirtis skiriantį atstumą, prasklaidyčiau nuspėjamumo metamą šešėlį ir atskleisčiau šių asmenybių komplikuotumą, ryžausi provokuoti vaizduotę rečiau minimais moterų biografijų faktais. Knygoje atliekamos „socialinės demistifikacijos“ tikslas – išvaduoti istorines asmenybes iš didvyrių kulto ir atskleisti kasdienio gyvenimo heroizmą.
	Maps of Memory: Trauma, Identity and Exile in Deportation Memoirs from the Baltic States Sudarė Violeta Davoliūtė, Tomas Balkelis Straipsnių rinkinys anglų kalba „Atminties žemėlapiai: trauma, tapatybė ir tremtis Baltijos šalių tremtinių prisiminimuose“ skirtas sovietinėms deportacijoms iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos bei jų atminties „sugrįžimui“. Mokslininkai iš Lietuvos, vakarų Europos, Kanados ir JAV tyrinėja įvairialypį tremties paveldą - nuo moterų ir vaikų trėmimų iki tremties muziejų - ir bando naujai pažvelgti į sovietmečio deportacijas per socialinės istorijos, lyčių studijų, kultūrologijos ir postkolonializmo teorijų prizmę. Ši knyga - vienas iš pirmųjų bandymų Baltijos šalių tremčių istoriją pristatyti vakarų skaitytojui bei susieti ją su tarptautiniais istorinių traumų tyrinėjimais.
	Gediminas Mikelaitis Kilti ir kelti: Šatrijos Raganos literatūros teologija Šatrijos Ragana vertinama kaip viena religingiausių XX a. pradžios lietuvių rašytojų ir kaip viena žymiausių krikščioniškosios pedagogikos kūrėjų Lietuvos pedagogikos istorijoje. Todėl jos kūryba paranki nagrinėti literatūros teologijos požiūriu. Rašytojos gyvenimo menas yra auklėjimasis ir auklėjimas: remiantis teologine motyvacija, ugdyti valią ir formuoti charakterį. Šatrijos Raganos literatūros teologija atskleidžia antropologinės ir eschatologinės plotmių sąveiką ir jos reikšmę sielos ugdymui. Tikėjimas Dievo tikslingumu Šatrijos Raganos kūryboje leidžia paaiškinti blogio įveikimą tikėjimo praktika. Krikščioniškoji meilė Šatrijos Raganos tekstuose pasireiškia kaip visa apimantis tikėjimo praktikos principas. Dieviškoji artimo meilė realizuojama, kai tikinčiojo sąmonėje susijungia Dievo patyrimas ir individualumo bei pašaukimo poreikis. Šatrijos Raganos teologinės minties savitumas yra tas, kad sekimą Kristumi ji parodo labiau kaip krikščioniškosios meilės įgyvendinimą, kaip meilės etosą. Veikli meilė kyla ir kelia artimą.
	Motiejus Miškinis Rinktiniai raštai Sudarė Jonas Šlekys Poeto Antano Miškinio vyriausias brolis Motiejus Miškinis (1898-1974) – įdomios biografijos asmenybė. Nepriklausomos Lietuvos savanoris, diplomatas, mokytojas Kaune ir Marijampolėje, Raseinių gimnazijos direktorius, vienas iš švietimo reformos strategų. Vokiečių okupacijos metais – Vilniaus universiteto dėstytojas. Pokaryje, kaip buvęs tautininkų partijos narys, nustumtas į kultūros nuošalę, tad galėjo užsiimti tik vertėjo darbu ir mokytojauti iki pensijos gimtuosiuose Juknėnuose. Skaitytojams leidinyje pateikiami ne tik M. Miškinio straipsniai literatūros ir kultūros klausimais, recenzijos, bet ir prisiminimai apie tėviškę, Pirmąjį pasaulinį karą, studijų metus universitete, sovietinio laikotarpio dvasinę ir kultūrinę situaciją Lietuvoje. Taip pat knygoje pirmą kartą skelbiami vertingiausi M. Miškinio laiškai, nušviečiantys jo gyvenimą Juknėnuose, atsidėjus rusų klasikos vertimams.
	Literatūra 12 klasei Modernioji XX a. antrosios pusės literatūra. Nepriklausomybės laikų literatūra. Chrestomatija, II dalis Skaitydami XX a. antrosios pusės ir XXI a. pradžios tekstus tarsi keliaujame laiko mašina, leidžiančia stebėti didžiulius civilizacijos pokyčius. Sovietinė okupacija ir teroras, emigracija ir tremtys, agrarinės kultūros griūtis ir planinės ekonomikos krachas, trumpi politinio „atlydžio“ ir ilgesni totalitarinės „žiemos“ laikotarpiai, nepriklausomos valstybės atkūrimas, naujos viltys ir kartūs nusivylimai – visa tai tebeveikia ir jaunų žmonių sąmonę, nors tiesiogiai šių pokyčių jie ir neišgyveno. Reikia išmokti skaityti savo patirtį, permąstyti, kodėl esame tokie, kokie esame... Istorijos pokyčiai esmingai veikė literatūrą, todėl daugelio autorių kūryba jau buvo pristatyta nepriklausomos Lietuvos, katastrofų laikotarpio skyriuose (I knyga), o po karo Lietuvoje ir egzilyje susiformavusi literatūra aptariama šios knygos straipsniuose. Tiems, kurie skaitė 11 klasės chrestomatijos I ir II dalį bei 12 klasės chrestomatijos I dalį, daug kas šioje knygoje bus pažįstama: literatūros kūrinius istoriniame kontekste padės suvokti apžvalginiai bei įvadiniai straipsniai; pasitikrinti chronologijos, vartojamų terminų tikslumą bus galima pasinaudojus laiko juosta ir žodynėliu; klausimai ir užduotys, skatinantys aiškintis tekstus, jų keliamas idėjas ir problemas, padės palyginti kelių autorių kūrybą, skatins pažinti nuoseklų istorinį pasakojimą, apimantį kelių šimtmečių laikotarpį – nuo Renesanso iki šiuolaikinės (XXI a. pradžios) literatūros.
	Brigita Speičytė Anapus ribos: Maironis ir istorinė Lietuva Geras laikas rašyti apie Maironį. Seniai nuslūgo visuotinio jo poezijos skambesio banga, persiritusi per Lietuvą „dainuojančios revoliucijos“ metais. Užaugo Nepriklausomybės karta, kuri, regis, emociškai nebesaistoma „į dvasią įdainuotų“ Maironio melodijų. Atstumą tarp Maironio ir dabarties be vargo įveikia jo satyrų ironija. Karštligiškai sklaidome jo raštus, smelkiamės tarp eilučių, siekiamės dokumentų, ieškodami kito Maironio. Turbūt daugiausia galima tikėtis rasti tą patį kitą – poezijos balsą. Maironis kūrė savo tekstus, versdamas istorinės Lietuvos palikimą, perkeldamas jį į naują laiką. Panašiai jis redagavo ir savąsias eiles,- laike kintant autorinei žiūrai. Maironio poezija pasirodo kaip imli laikui, tad ji gali būti ir yra toliau verčiama ar redaguojama skaitytojų sąmonėse, nuolat perkeliant ją šiapus ribos.
	Literatūra 12 klasei XX a. vidurio modernioji literatūra. XX a. vidurio katastrofų literatūra. Chrestomatija, I dalis Pirmoji chrestomatijos 12 klasei knyga aprėpia moderniąją Lietuvos, Europos ir Rusijos literatūrą, sukurtą XX a. pirmojoje pusėje, kai lietuvių kultūra pirmąkart po 120 metų priespaudos galėjo laisvai plėtotis savo nepriklausomoje valstybėje, ir literatūrą, sukurtą XX a. vidurio katastrofų metu. Tarpukario dvidešimtmetis tapo lietuvių meno ir literatūros suklestėjimo „aukso amžiumi“. Per šį laikotarpį literatūra sukūrė ir autonomišką meno pasaulį, ir liudijo žmoniškumą, kai sovietinė ir fašistinė naikinimo mašina milijonus pasmerkė mirčiai. Skleidžiantis modernistinių krypčių įvairovei, estetinėms ir socialinėms avangardo provokacijoms, lietuvių kalboje buvo ieškoma galimybių išreikšti naujus dvasios ir materijos pasaulius, surasti lietuviškus žodžius filosofinėms įžvalgoms, perteikti emocijų niuansus neoromantinėje lyrikoje ir sukurti „aukštojo modernizmo“ prozą, atskleidžiančią ironišką požiūrį į tikrovę. Tačiau šiuo laikotarpiu lietuvių kalba patyrė ir kitą išbandymą, literatūros kūriniuose atskleidžiant žmogaus laikysenas totalitarizmo akivaizdoje, – reikėjo išreikšti nenusakomą siaubą, pasibjaurėjimą, kaltę. Kūriniuose vaizduojamos žmogaus išbandymų patirtys koncentracijos stovyklose, fašistinio teroro akivaizdoje, Sibiro lageriuose, vykstant ginkluotam pasipriešinimui. Literatūra tampa ir meno kūriniu, ir nusikaltimus atskleidžiančiu dokumentu. Įvairių tautų rašytojus vienijo tikslas liudyti žmoniškumą dramatiškų išbandymų metu, kai planingai buvo vykdomas šviesiausių asmenybių, jų šeimų, vaikų naikinimas. Tiems, kurie skaitė 11 klasės chrestomatijas, daug kas šioje knygoje bus atpažįstama: literatūros kūrinius istoriniame kontekste padės suvokti apžvalginiai bei įvadiniai straipsniai; laiko juosta ir žodynėlis – pasitikrinti chronologijos, vartojamų terminų tikslumą; klausimai ir užduotys, skatinantys aiškintis tekstus, jų keliamas idėjas ir problemas, padės gretinti keleto autorių kūrybą, skatins pažinti nuoseklų istorinį pasakojimą, siejant XX a. moderniosios literatūros kūrinius su senąja literatūra.
	Maironis Pavasario balsai Lyrika, 28-asis leidimas Įvado autorius Manfredas Žvirgždas Maironio „Pavasario balsai“ – lietuvių poezijos viršukalnė, nuo kurios atsiveria įspūdingos platumos. Jo poezijoje žmogus, išėjęs iš amžiais globojusios tėviškės erdvės, atsiveria gerokai išsiplėtusiam pasauliui ir nebijo nerti į stichijų sūkurį, pamaldžiai apmąsto savosios būties laikinumą ir kalbasi su pavargusia, nusivylimų iškankinta širdimi. Maironiškasis pavasaris – amžinai pasikartojantis, alsuojantis jaunatvišku maksimalizmu ir gyvenimiškos patirties branda, perskaitomas kaskart vis kitokiuose kontekstuose, sudarantis vieną tvirčiausių lietuvių literatūros atramų ir kartu stebinantis išraiškos lengvumu, įspūdžio spontaniškumu, emocijos ir intelekto derme. Minėdamas Maironio 150-ąsias gimimo metines, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleidžia 28-ąjį „Pavasario balsų“ leidimą. Šį „Gyvosios poezijos“ serijos leidinį papildo kompaktinė plokštelė, kurioje pateikta Maironio eilėraščių, skaitomų Andriaus Bialobžeskio, taip pat fragmentų iš Maironio skaitymų, vykusių 2012 m. gegužės 7 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Taigi galime ne tik įsiskaityti į „Pavasario balsus“, bet ir juos tiesiogine prasme išgirsti.
	Czesławo Miłoszo kūryba: modernioji LDK tradicijų tąsa Straipsnių rinkinys Sudarė Mindaugas Kvietkauskas Šiuo straipsnių rinkiniu siekiama atnaujinti lituanistinę C.Miłoszo palikimo refleksiją rašytojo gimimo šimtmečio proga. Rinkinio tekstai gimė minint Miłoszo metus, keliaujant poeto keliais nuo Šetenių per Vilnių, Kauną, Krasnogrūdą, Varšuvą, Krokuvą, Paryžių, JAV, tuose keliuose susitinkant ir kalbantis skirtingų kraštų tyrėjams. Tapo akivaizdu, kad Miłoszo literatūriniai ir kultūriniai ryšiai su Lietuva, su daugiataute LDK kultūros ir Vilniaus tradicija, jo kūryboje iškylantys tapatumo klausimai atrodo svarbūs ne vien lietuvių ir lenkų tyrėjams. Rinkinio straipsnių autoriai D. Kuolys, M. Kvietkauskas, V. Daujotytė, B. Speičytė, C. Cavanagh, A. Kalėda, V. Šeferis, M. Tomaszewski, T. Bujnicki, I. Vidugirytė, K. Zajas, M. Lubelska-Renouf, K. Van Heuckelom ir D. Balašaitienė.
	Antanas Škėma ir slinktys lietuvių literatūroje Sudarė Loreta Mačianskaitė Slinkties sąvoka yra esminė šiai knygai. Pasirinkę Škėmos kūrybą, iš dalies ir jo gyvenimo tekstą, kaip atramos tašką recepcijos, poetikos bei tradicijos kaitos tyrinėjimams, kolektyvinės monografijos autoriai bando atpažinti įvairių slinkčių žymes lietuvių kultūroje bei visuomeninėje sąmonėje. Dvylika autorių (L. Mačianskaitė, D. Satkauskytė, S. Daugirdaitė, D. Čiočytė, D. Kuizinienė, D. Striogaitė, A. Martišiūtė-Linartienė, A. Kalėda, V. Višomirskytė, R. Pociūtė, R. Čičelis ir R. Tamošaitis), naudodami savus tekstų analizės ir literatūros konceptualizavimo instrumentus, čia svarsto lietuviškojo egzistencializmo, modernizmo, santykio su religine tradicija klausimus, atveria įvairius Škėmos kūrybos kontekstus. Atskiras dėmesys skiriamas romanui Balta drobulė. Literatūros tyrinėjimus papildo Prano Bagdo ir Jurgio Blekaičio atsiminimai, suteikiantys naujų žinių apie Antrojo pasaulinio karo metų Vilniaus kultūrinį gyvenimą ir Škėmos literatūrinio kelio pradžią, atveriantys “spontaniško genijaus” kūrybos laboratoriją.
	Literatūra 11 klasei Romantizmas. Realizmas. Neoromantizmas Chrestomatija, II dalis Sudarė Aušra Martišiūtė-Linartienė Antroji chrestomatijos knyga aprėpia Lietuvos, Europos, Rusijos literatūrą, sukurtą per imperijų laikus – XIX šimtmetį ir XX a. pradžią. Skaitydamas šiuos kūrinius, tęsdamas pokalbius su protėviais ir jų kaimynais ar amžininkais, skaitytojas pereis sudėtingą, ne visuomet lengvą apmąstyti, bet neabejotinai prasmingą lietuvių kelią nuo senosios Lietuvos-Lenkijos Respublikos žlugimo iki modernios tautinės Lietuvos Respublikos. Tai kelias nuo daugiakalbės LDK kultūros iki modernios lietuviškos kūrybos. Kaip ir pirmoje chrestomatijos dalyje, skaitytojas čia ras apžvalginius ir įvadinius straipsnius, padedančius suvokti literatūros kūrinius jų istoriniame kontekste, užduotis ir klausimus, skatinančius aiškintis tekstus, jų keliamas idėjas ir problemas, taip pat laiko juostą ir žodynėlį, leidžiančius pasitikrinti chronologijos ir vartojamų terminų tikslumą. Chrestomatijos naujovė – joje skelbiamas naujas Adomo Mickevičiaus baladės „Romantika“ vertimas, kurį specialiai išvertė poetas Kornelijus Platelis, taip pat čia atrasite ir atnaujintas Antano Strazdo eilėraščių redakcijas.
	Algis Kalėda Mitų ir poezijos žemė. Lietuva lenkų literatūroje Lietuvių–lenkų istorijos, kultūrų bei literatūrų santykių, sąryšingumo klausimai pastaraisiais dešimtmečiais tapo viena iš centrinių mūsų humanitarikos problemų, mat čia susitelkia daug tautinės lietuvių tapatybės ir lemties faktorių. Nauja profesoriaus A. Kalėdos monografija - apie sistemiškai netyrinėtą Lietuvos temą lenkų kalba parašytuose tekstuose nuo M. Strijkovskio iki šių dienų. Atskiras ir specifinis tyrinėjimų baras – apskritai lenkiškoji / lenkakalbė Lietuvos literatūra, kurios statusas dar nėra nuodugniau apibūdintas ir apibrėžtas mokslinėse diskusijose. Ji dažniausiai intuiciškai suvokiama kaip šimtmečius egzistuojantis, metalingvistinių veiksnių vienijamas reiškinys, išsiskiriantis savitais bruožais bei specifine integracijos logika. Šiam fenomenui priklausytų ir nemažas skaičius dvikalbių lietuvių rašytojų bei lenkų autoriai, gyvenę ir gyvenantys Lietuvoje, įvairiais saitais susiję su mūsų šalimi.
	Eduardo Volterio Lietuvoje įrašyti voleliai (1908–1909), saugomi Berlyno fonogramų archyve Sudarė ir parengė Austė Nakienė ir Rūta Žarskienė Šaltinyje skelbiami įrašai iš pirmosios lietuvių tautosakos garso įrašų kolekcijos, kurią 1908–1909 m. surinko Eduardas Volteris, St. Peterburgo universiteto docentas, žymus lietuvių kalbos, istorijos, archeologijos, tautosakos ir etnografijos tyrinėtojas. 1907 m. jis buvo vienas iš Lietuvių mokslo draugijos steigėjų. Draugijos nariai sumanė pirmą kartą kompleksiškai ištirti lietuvių tautą ir palikti ateities kartoms išsamius duomenis apie jos gyvenimą XX a. pradžioje. Fonografo įrašai buvo šių įvairialypių duomenų dalis. Berlyno fonogramų archyve išsaugota kolekcija rodo, kad LMD nariai nebuvo konservatyvūs romantikai. Jiems rūpėjo ne tik Lietuvos praeitis, bet ir jos dabartis bei ateitis. Draugijos visuotiniuose susirinkimuose buvo skaitomi pranešimai apie senąją raštiją, viduramžių istoriją ir kalbama apie šiuolaikinių technologijų – fotografijos ir fonografijos taikymą etnografiniams tyrimams (apie tai kalbėjo Aleksandras Jurašaitis ir Eduardas Volteris). Pirmasis fonografuotojas rinko pavyzdžius iš įvairaus amžiaus žmonių, domėjosi ne vien senaisiais, bet ir naujaisiais liaudies kultūros reiškiniais. Jo kolekcijos archajizmai – pirmieji raudojimo, skudučiavimo, dūdmaišio pūtimo įrašai, liaudies magijos pavyzdžiai. Dialektologus turėtų sudominti išnykusioje lietuvių kalbos saloje – Zieteloje įrašytos dainos. Vėlyvesni gyvosios tradicijos pavyzdžiai – bažnyčios chorų dainavimas, mokyklinė tautosaka, jaunimo vakarėliuose skambėjusios dainos. Etnomuzikologams ypač džiugu, kad garso įrašymo technikos taikymas padėjo kolekcininkui įamžinti senovinius daugiabalsio dainavimo būdus, kuriuos natomis būtų buvę nelengva užrašyti. Didžiausia Eduardo Volterio kolekcijos staigmena – dainavimas su burdono pritarimu, įrašytas Dzūkijoje ir Suvalkijoje. Dzūkų melodijų žinovės Jadvyga Čiurlionytė ir Genovaitė Četkauskaitė išsamiai aprašė šiam regionui būdingą vienbalsį dainavimo stilių, tačiau apie dainavimą su burdono pritarimu jos neužsiminė. Todėl svarbu, kad 1909 m. Volteris net keliose vietovėse (Perlojoje, Merkinėje ir Gudakiemyje) įrašė su burdono pritarimu atliekamas dainas, tai nebuvo tik vienos dainininkių grupės išmonė. Senovišką daugiabalsumą išlaikė ir Suvalkijos (Šilavoto) dainininkės, jos derino kelis pritarimo būdus: ne tik tęsė burdoną, bet ir pritarė melodijai tercijomis. Galima manyti, kad jos derino senovišką, statišką pritarimą su vėlesniu, lanksčiai priderintu prie melodijos, pritarimu. Tikėtina, kad XX a. pradžioje panašiai dainavo daugelio kaimų bažnyčių choristės. Vėlesniuose įrašuose ir tautosakos rinkiniuose pasitaikydavo vienas kitas burdoninio daugiabalsumo pavyzdys, tačiau tai jau buvo šios dainavimo tradicijos nuotrupos. Daugiau nei šimto metų senumo Volterio įrašai rodo, kad Lietuvoje tikrai būta burdoninio daugiabalsumo, iš jų galime rekonstruoti šią tradiciją.
	Dalia Sruogaitė Atminties archeologija Ši knyga - tai Balio Sruogos dukters atsiminimai apie vaikystę ir jaunystę Lietuvoje, karo metus, traukimąsi į Vokietiją, gyvenimą DP stovyklose. Autorė prisimena savo tėvą, aprašo ir tragišką prasilenkimą karo verpetuose. „Pirmasis Balio Sruogos Raštų sudarytojas ir redaktorius Algis Samulionis primygtinai manęs prašė aprašyti, kas nutiko man ir mano motinai Vandai Daugirdaitei-Sruogienei po 1943 metų, Balį Sruogą suėmus ir išvežus į Stutthofo koncentracijos stovyklą. Iš pradžių man atrodė, kad toks rašymas, tiek daug metų prabėgus, bus tik fikcija. Bet prisiminiau prof. Vaclovą Biržišką nuolat kartojus, kad nevalia išmesti, sunaikinti net mažiausio lakštelio su įrašu – kada nors tai pravers. Panašiai mudviem su mama ir atsitiko. Vietoj sidabrinių šaukštų ar kokių daiktų išsivežėm į JAV pluoštus popierėlių ir užrašų knygučių. O vėliau, juos pavarčius, pabudo atmintis, tegu kartais ir skylėta: tarsi archeologinę iškaseną randi kokio puodo ar įrankio dalį, ir jau įmanoma atkurti pirmykštę jo būseną...“ Dalia Sruogaitė
	Petronėlė Česnulevičiūtė Andrius Oleka-Žilinskas, Balys Sruoga ir kiti Petronėlė Česnulevičiūtė (1925–2011) – literatūros ir teatro tyrinėtoja knygoje sugrįžta prie 1929–1934 m. įvykusios lietuvių teatro reformos, kurią inicijavo ir įgyvendino režisierius Andrius Oleka-Žilinskas ir Balys Sruoga. Tačiau ši knyga yra ne vien tik apie teatrą. Knygos autorė, pasitelkusi gausią dokumentinę medžiagą, – laiškus, dienoraščius, to meto spaudos straipsnius atskleidžia plačią ir autentišką to meto Lietuvos politinio-ideologinio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo panoramą, leidžia nauju žvilgsniu pamatyti ir įvertinti žinomus faktus bei reiškinius.
	Tomas Balkelis Moderniosios Lietuvos kūrimas Ši knyga – ankstyvojo lietuvių tautinio judėjimo, atsiradusio XIX-to amžiaus pabaigoje ir subrendusio Pirmojo pasaulinio karo metais, istorija. Joje parodoma, kaip šiuo laikotarpiu atsiradusi lietuvių inteligentija kūrė savo pačios ir visuomenės tapatybę. Dėmesys skiriamas tiems judėjimo aspektams, kurie liko mažai žinomi – inteligentijos socialinei izoliacijai, transformacijai į miesto elitą ir karo poveikiui. Knygos išvada - lietuvių nacionalizmas yra modernių socialinių jėgų kūrinys. Viena iš paskatų parašyti šią knygą buvo noras užpildyti didelę vakariečių supratimo apie Baltijos šalių istoriją spragą. Ji buvo parašyta ir pirmą kartą išleista anglų kalba (Routledge, 2009), pagaliau turime ir antrąjį leidimą lietuviškai. Studija jau susilaukė teigiamų įvertinimų JAV, Anglijoje, Olandijoje, Vokietijoje ir Lietuvoje. Dr. Tomas Balkelis – istorikas, šiuo metu dirbantis Karo studijų centre, Dublino kolegijos universitete Airijoje. Jis domisi nacionalizmo, paramilitarizmo ir priverstinių migracijų temomis.
	Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė Raštai, t.6 Laiškai 1945-1958 Sudarė Danutė Čiurlionytė-Zubovienė, Ramutis Karmalavičius, Dalia Palukaitienė Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė – savita epistolinio žanro atstovė lietuvių literatūroje, kaip markizė Marie de Sévigné-Chantal (1626–1696), atstovaujanti prancūzų epistolikai, išgarsėjusi ekspresyviais laiškais dukteriai ir savo draugams, to meto įžymybėms (de la Ro-che-foucauld ir kt.). Daugelis 6 tome skelbiamų laiškų, aprėpiančių 1944–1958 m., autentiški, įspūdingi dokumentai, atspindintys sovietinę tikrovę, pražūtingus jos paradoksus ir grimasas. Tarp jų Danutės Čiurlionytės-Zubovienės archyve išsaugotas didelis pluoštas laiškų artimiems bičiuliams, tarpukario valstybės veikėjams, politikams, kaliniams ir tremtiniams – Marijai ir Juozui Urbšiams, Izabelei ir Valentinui Gustainiams, kuriuos Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė visokeriopai rėmė, neretai prabildama ezopine kalba. Nemažesnį pluoštą sudaro laiškai oficialiajai valdžiai (J. Paleckiui, A. Sniečkui, V. Niunkai ir kt.), Rašytojų sąjungos vadovybei (K. Korsakui, V. Miliūnui, J. Šimkui, A. Venclovai), įtakingiems plunksnos broliams (J. Griciui, E. Mieželaičiui ir kt.), režisieriui (J. Šeinui). Bet svarbiausias adresatas yra duktė Danutė, jos šeima, trys anūkai. Jiems skirti laiškai spinduliuoja meile, kurios galia „viską nušviečia“, „sparnus dovanoja“.
	Kristina Sakalavičiūtė Konstantinas Balmontas ir Lietuva. Poezijos vertimų studijos Tai antroji Lietuvoje parašyta mokslinė monografija apie garsaus rusų poeto kūrybinius ryšius su mūsų šalimi. Šį kartą susitelkta į tekstus, dažnai liekančius mokslinių tyrimų paraštėse: poezijos vertimus, juos lydinčius straipsnius, muzikines verstinės poezijos interpretacijas, epistolinį palikimą. Iš archyvų ir tarpukario spaudos surinkus išsibarsčiusią ir mažai kam žinomą medžiagą, atsiveria spalvingas Konstantino Balmonto ir Lietuvos rašytojų bendradarbiavimo paveikslas. Atskiri monografijos skyriai pasakoja apie Balio Sruogos, Adomo Jakšto-Dambrausko, Petro Vaičiūno, Fausto Kiršos, Liudo Giros, Vinco Krėvės, Mykolo Vaitkaus Jono Graičiūno ir kitų mūsų kūrėjų ryšius su Konstantinu Balmontu ir jo poezija.
	Radvilė Racėnaitė Žmogaus likimo ir mirties samprata lietuvių folklore Monografijoje nagrinėjama, kaip lietuvių folklore interpretuojami su žmogaus likimu ir mirtimi susiję vaizdiniai XIX a. pabaigos-XX a. vidurio Lietuvos kaime. Vienu kartu neįmanoma apžvelgti visų egzistencijos ir ją sąlygojančios lemties supratimo liaudies kultūroje klausimų, todėl daugiausia dėmesio skiriama tiems likimiškumo aspektams, kurie yra susiję su mirtimi. Taip pat nagrinėjamos ir kitų dviejų svarbių žmogaus gyvenimo įvykių-gimimo ir vedybų-sąsajos su lemties ir mirties problematika bei aptariamos likimo keitimo galimybės.
	Vaižgantas Raštai, t. 21. Literatūros kritika 1923-1933 Parengė Eligijus Daugnora, Ilona Čiužauskaitė Juozo Tumo-Vaižganto Raštų 22 tomą sudaro 1928–1932 metais paskelbti jo vėlyvieji literatūros ir meno kritikos darbai – straipsniai, recenzijos, anotacijos. Visi jie spausdinti periodiniuose leidiniuose (Lietuvos aide, Naujoje Romuvoje, Laisvėje, Lietuvoje, Krašto balse, Švietimo darbe, Lietuvyje, Židinyje). Tekstai tome sudėstyti chronologine seka – pagal paskelbimo datas, į žanrines grupes (straipsnius, recenzijas, anotacijas) neskirstomi. Į tomą įtrauktos ir tą laikotarpį apimančios Vaižganto recenzijos Lietuvos Respublikos Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijai (dalis jų iki šiol niekur nepublikuota). Straipsniai ir recenzijos sudaro plačią ano meto grožinės ir mokslinės literatūros bei dailės, muzikos, teatro panoramą. Čia atsiskleidžia ne tik recenzuojamų kūrinių bruožai, bet ir paties Vaižganto kaip meno kritiko pastabumas ir originalumas.
	Lietuvių liaudies dainynas t. XXIII Vestuvinės dainos 7 Parengė Vilma Daugirdaitė Melodijas parengė Živilė Ramoškaitė Dvidešimt trečiasis „Lietuvių liaudies dainyno“ tomas-septintoji vestuvinių dainų knyga. Joje skelbiamos išvažiavimo pas jaunąjį dainos, vienijamos tematinio turinio: apdainuojančios jaunosios atsisveikinimą su namiškiais ir persikėlimą pas jaunąjį. Dainų gausa rodo šio vestuvių momento svarbą ir išskirtinumą. Išvažiavimo pas jaunąjį, kaip ir apskritai vestuvinių dainų poetiniai vaizdai ir simboliai formavosi ir tarpo bendrame vestuvių apeigų kontekste. Kartu impulsų poetiniam kūriniui atsirasti davusios konkrečios apeigos ar apeiginiai momentai veikė ir jas lydėjusių dainų meninį bei idėjinį turinį. Neatsitiktinai iš tome skelbiamų dainų pirmiausia ataidi kelionės motyvas ar jaunąją ruoštis į kelionę raginančiomis dainomis įprasminamas atsisveikinimas su artimaisiais. Su vestuvines dainas persmelkusia apeiginio graudinimo tradicija sietinas jose apdainuojamas vyro šalyje laukiantis vargas, vienose dainose metaforiškai apibendrinamas, kitose sukonkretinamas tikroviškais vaizdais.