LLTI
LIETUVIŲ LITERATŪROS
IR TAUTOSAKOS
INSTITUTAS
 
 Leidiniai

 Naujausi leidiniai

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidinių galite įsigyti  mūsų

knygynėlyje Antakalnio g. 6,Vilniuje ir kituose knygynuose (sąrašas).

Informacija apie leidinių platinimą (knygynams, bibliotekoms) el paštu: platinimas.

  

 

Alma Lapinskienė

Atėjęs Vilniun. Rašytojas ir publicistas Rapolas Mackonis

Rapolas Mackonis – tikras plunksnos darbininkas, stiprios kūrybinės potencijos žmogus. Žurnalistas iš prigimties, aistringas publicistas parašė šimtus straipsnių, kuriuose nepailsdamas gynė savąsias vertybes: Tėvynės ir tautos interesus, teisingumo ir moralės nuostatas. Straipsniais apie lietuvių literatūrą aktyvino tarpukario vilniečių literatūrinio gyvenimo raidą. R. Mackonis kartu su Juozu Kėkštu, Albinu Žukausku, Ona Miciūte, Jonu karosu, Juozu Kanopka, Vladu Radziuliu ir kitais kūrėjais negailėjo jėgų Vilniaus lietuvių literatūros atgimimui ir augimui.

Šia monografinio pobūdžio studija siekiama pateikti pagrindinius sudėtingo, sunkių išbandymų kupino R. Mackonio gyvenimo ir kūrybinės jo biografijos faktus. Knygoje kalbama apie R. Mackonį rašytoją ir atsiminimų autorių, analizuojama jo grožinė kūryba, tiek publikuota, tiek saugoma archyvuose, ir į beletristikos lauką gravituojantys memuarai bei dienoraščiai.  

 
 

Dalia Dilytė

Kristijono Donelaičio pasakėčios

Mokslininkų žvilgsnį visada traukė Metai, o pasakėčios laikytos tarsi podukromis. Truputėlį geriau ištyrinėti tik teksto kritikos, dar vadinamos tekstologija, klausimai. Daugiausia čia nuveikę XIX a. leidėjai, gyvenę teksto kritikos klestėjimo laikais.

 Monografijos autorė „Pratarmėje“ prisipažįsta, kad ši knyga „atsirado iš noro parašyti Kristijono Donelaičio pasakėčioms komentarus, panašius, tarkime, į tuos, kuriuos turi Jeano de La Fontaine‘o ar antikinių autorių pasakėčios. Iš jų galime sužinoti, kokie rašytojai jau yra naudojęsi tuo ar kitu siužetu, aiškinamos leksikos, poetikos, tekstologijos ypatybės, istorinės ir kultūrinės realijos, apibendrinami išvardytųjų klausimų tyrimų duomenys. Tokie komentarai paprastai eina ne knygos pabaigoje, o kartu su tekstu ir visada esti gerokai ilgesni už pačią pasakėčią. Užsimojusi tai padaryti pamačiau, kad tradicinio komentaro parašyti Donelaičiui negaliu, nes nėra nei pasakėčių siužetų istorijos, nei eilėdaros, nei leksikos tyrimų. Kai kurie klausimai iki šiol buvo paliesti labai trumpai ir prabėgomis, kai kas dėl neįsigilinimo aiškinta klaidingai.“

 Monografijoje nuosekliai ir nuodugniai analizuojami K. Donelaičio pasakėčių siužetai, eilėdara, leksika, vaizdai ir kita.

 

Kostas Ostrauskas Paskutinis kvartetas

 

Sudarė Loreta Mačianskaitė

 

„Taip viskas susiklostė, kad jau pačioje pradžioje traukė teatras. Vos gimnazistas bėgiojau į Kauno teatrą, smaksojau „galiorkoje“ ir rijau spektaklius – dramas ir operas. Netrukus net mečiau gimnaziją, įstojau į Jaunimo teatrą, lankiau dramos studiją, veržiausi į aktorystę, tačiau tuoj pat tuo šišu persirgau ir, užuot pradėjęs eilėraščiais (sakoma, tas ne gimnazistas, kurs eilių nerašo), pats puoliau „kurti“ dramos „veikalus“. Ilgainiui, jau Vokietijoje, supratau, jog mane kur kas labiau domina ne, pavyzdžiui, Binkio „Atžalynas“, bet jo „Generalinė repeticija“, o užgriebiant platesniu mastu, „arčiau dūšios“ ne Ibsenas, bet neva šiek tiek „kvanktelėjęs“ Strindbergas. Na, o atsidūręs Amerikoje „sumodernėjau“. Taip ir atsiradau, be jokio ypatingai sąmoningo nusiteikimo, „avangardo“ kompanijoje.“ – kalbėjo dramaturgas, literatūros istorikas Kostas Ostrauskas (1926–2012).

 
Žvilgsniai: Fotografuotinis leidimas
 
Parengė Laimutė Adomavičienė
 
Žurnalas Žvilgsniai(1946–1948) jau seniai tapo bibliografine retenybe, mat Vokietijos Perkeltųjų asmenų (DP) stovyklose Wiesbadene, Kasselyje rotaprintu buvo dauginamas nedideliu, vos apie 100 egzempliorių tiražu. Jį leido redaktorius Jonas Mekas (g. 1922), padedamas brolio Adolfo Meko (1925–2011), bendražygių Algirdo Landsbergio (1924– 2004) ir Leono Lėto (tikr. Vytautas Leonas Adamkevičius, 1923–1998). Gyvendami nežinios ir laukimo nuotaikomis, lietuviai išeiviai DP stovyklose gaivino nacionalinę kultūrą: statė spektaklius, rengė parodas, koncertus, leido daug laikraščių ir žurnalų. Žvilgsniaiiš periodinių kultūros leidinių išsiskyrė kitoniškumu: aiškiai išreikšta avangardine laikysena, maišto dvasia, novatoriškais turinio ir formos eksperimentais, nukreiptais prieš lietuvių literatūros tradiciją. Žurnalui būdinga įvairių avangardinių meno srovių (futurizmo, dadaizmo, ekspresionizmo, siurrealizmo...) raiškos eklektika ir modifikacijos, jaučiamos Friedricho Nietzsche’s nihilizmo, egzistencializmo idėjos, aktualios pokariu. „Žvilgsnininkai“ buvo atviri naujovėms, stengėsi pajusti Vakarų Europos, pasaulio kultūros pulsą, integruotis į vakarietišką kultūros erdvę ir sykiu išlaikyti nacionalinį tapatumą.
 
Kristijono Donelaičio rankraščiai: Fotografuotinis leidimas
 
Parengė Mikas Vaicekauskas
 
Vieninteliai žinomi Kristijono Donelaičio (1714–1780) poetinių tekstų ir egotekstų autografai – tai poemos, kuriai leidėjai suteikė antraštę Metai, dvi dalys „Pawaſario Linksmybės“ ir „Waſaros Darbai“, ankstyvas poemos fragmentas „Fortſetung“ („Tęsinys“) ir du asmeniniai laiškai. Dokumentiniu – faksimiliniu (fotografuotiniu) – leidimu Donelaičio rankraščiai skelbiami kaip ypatingos nacionalinės ir tarptautinės reikšmės kultūros paveldas. Pagrindinis fotografuotinio leidimo, parengto skaitmeninėmis priemonėmis, tikslas: dokumentiškai tiksliai – išlaikant dydį, proporcijas, spalvinę gamą ir visas optiškai atpažįstamas grafines detales, pateikti unikalaus šaltinio atvaizdą. Dėl šaltinio unikalumo originalo naudojimas yra griežtai ribojamas, todėl publikacija padeda jį išsaugoti ir sudaro galimybes tolesniems istoriniams, lingvistiniams, literatūrologiniams ir kitiems tyrimams. Ji taip pat turi edukacinę, visuomeninę ir reprezentacinę paskirtį.
 
Vincas Mykolaitis-Putinas. Raštai. T. 12, kn. 2
 
Parengė Ilona Čiužauskaitė ir Jonas Šlekys
 
Visumos siekianti Putino prigimtis – intravertiška savistaba ir ekstravertinė išorinio pasaulio analizė – paliko žymių pėdsakų ir XX a. Lietuvių literatūrinių formų, meninių struktūrų raidoje. Netilpdama viename žanre, ji ieškojo įvairių žodžio raiškos būdų ir galimybių: be lyrikos, kilo būtinybė pasisakyti dramos, epo, meno kritikos kalba. Šalia to, daug dėmesio Putinas skyrė literatūros teorijos ir istorijos studijoms. Jų ypač reikalavo literatūros profesoriaus pareigos. <...> Teorinė Putino mintis, tolima sustingusiam Goethės ironizuotam vagneriškajam akademizmui, kilo iš gilių gyvenimo paskatų, meninio vyksmo poreikių, skatino mūsų moderniosios kūrybos raidą, padėjo įtvirtinti fundamentines meno autonomiškumo nuostatas. Putinas žadino meninių idėjų sąveiką, stimuliuodamas kultūros brandai Reikšmingų daugialypių meno formų augimą.
 

Irena Kostkevičiūtė

 
Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė. Raštai, t. 8
 
Sudarė Danutė Čiurlionytė-Zubovienė ir Dalia Zubovaitė-Palukaitienė
 
 
Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės (1886-1958) Raštų paskutiniojo 8-ojo tomo svariąją dalį sudaro tekstai iš rankraštinio palikimo, saugomo DČZA. Tai radijo paskaitų ir pokalbių ciklai: „Tautos auklėjimo mintys“ (8 pask.), „Jaunimo stovykla“ (6 pašnekesiai), „Visuomenės gyvenimas“ ir kt., be to atskira knygele 1920 m. pasirodę beletrizuoti „Laiškai kareiviui“. Šiuos ciklus į darnią visumą sieja SČK viso gyvenimo rūpestis ir siekis išugdyti sąžiningą, dorą patriotišką inteligentiją – išauklėti kuo daugiausia žmonių, „ant kurių pečių galės pasiremti valstybės rūmas“. 8-ajame tome atsiskleidžia dar vienas labai svarbus SČK literatūrinės veiklos baras – vertimai. Pateikiamos penkios iš prancūzų kalbos verstos Molliere‘o komedijos: „Tartiufas“, „Juokingos įmantruolės“, ‚Vesti privertė“, „Donžuanas, arba Akmens svečias:, „Jurgis Dandulis, arba Užvergtas vyras“, Eugene‘o Scribe‘o „Vandens stiklas“.Spausdinami čia ir nedidelės apimties straipsniai apie literatūrą knygų, vertimų rezencijos, proginės dedikacijos, aforizmai.
 
Metlaikių atabradai. Albino Žukausko šimtmetis
 
Sudarė Solveiga Daugirdaitė ir Alma Lapinskienė
 
Straipsnių ir dokumentų rinkinys Metlaikių atabradai: Albino Žukausko šimtmetis padeda atsakyti į klausimus, kylančius skaitant jo kūrybą. Iš kur šis rašytojas? Kodėl jis toks? Kokia jo vieta lietuvių literatūroje? Šiuos klausimus gvildena literatūros mokslininkai, poeto artimieji, kolegos, bičiuliai.
 
Ką pats Albinas Žukauskas kalbėjo ir rašė apie save, savo laiką ir savo tekstus? Rinkinyje spausdinami rašytojo laiškai, dokumentai atskleidžia jo asmenybę ir XX amžiaus Lietuvos kultūros istorijos dramas.
 
Bitės laikas: privataus ir viešo gyvenimo modeliai
 
Sudarė Ramunė Bleizgienė
 
Susiburti draugėn įvairiose mokslo institucijose besidarbuojančius literatūrologus ir istorikus paskatino 2012 m. minėtas 150-asis Gabrielės Petkevičaitės-Bitės jubiliejus. Atėjo laikas grįžti prie užmarštin besitraukiančių XIX A. pabaigos-XX a. pradžios lietuvių kultūros figūrų: gyvam santykiui užsimegzti jau yra susidariusi pakankama laiko distancija, primiršti, todėl mažiau slegiantys sovietmečiu susiformavę štampai. Bitės asmuo, kultūros žmones telkianti šios moters veikla pasirodė itin palanki įsipareigoti bendram darbui. Iš naujo užkalbindami Bitę ir jos bendrakeleives – Žemaitę, Lazdynų Pelėdą, Sofiją Čiurlionienę-Kymantaitę, atidžiai įsižiūrėdami į šių moterų kūrinius, remdamiesi naujais archyvinės medžiagos duomenimis, pristatydami istoriografinius tautinio atgimimo epochos konteksto tyrimus, straipsnių rinkinio autoriai atveria naujas Bitės Kūrybos interpretavimo perspektyvas ir kuria dialogo lauką, kuris gali padėti pagilinti ne tik šios moters biografijos ir kūrybos, bet ir XIX-XX a. sandūros kultūros tyrinėjimus.
 
Kristijonas Donelaitis. Metai (poema su CD, serija Gyvoji poezija).
 
Poemą įgarsino autorius Rolandas Kazlas.
Įvado autorius Darius Kuolys.
 
Prieš penketą dešimtmečių kalbėdamas apie Kristijoną Donelaitį, literatūros istorikas Vincas Maciūnas priminė lietuviams Voltaire'o sąmojį. Šis XVIII šimtmetyje klausęs, kodėl visi taip garbinantys Dantės Dieviškąjąkomediją. Ir pats atsakęs: „Ogi todėl, kad niekas dabar jos neskaito“. Dar XIX amžiuje aukštaitiškai eiliavęs Valkininkų klebonas Silvestras Gimžauskas su pasididžiavimu ir apgailestavimu rašė:
 
Ir mes turim Donaleitį,
Tiktai asam mažai skaitį.
 
Ar nėra Dantės likimas ištikęs Donelaitį mūsų dienomis? Ar Metai Lietuvos visuomenei netapo didingu pakelės paminklu – garbinamu, bet nebyliu, iš gyvos šių dienų kultūros išstumtu tekstu? O gal naujos tautos patirtys galėtų atverti dabarčiai svarbias Donelaičio epo reikšmes? Gal Apšvietos laikų Prūsų Lietuvos kunigas galėtų būti išmintingas ir iškalbingas mūsų laikų tautinio polilogo dalyvis?
 
Sigitas Geda. Ugniabalsis Niekas (poezijos rinktinė su CD, serija Gyvoji poezija).
 
Sigito Gedos eilėraščių rinktinė „Ugniabalsis Niekas“ pirmą kartą pasirodo su paties poeto įskaitytų eilėraščių įrašais, tarp kurių yra ir garsusis eilėraščio „Teisingo žodžio malda“ skaitymas 1991 m. Šv. Jonų bažnyčioje. Tai pirmoji poeto rinktinė, kurioje drauge publikuojami eilėraščiai vaikams ir suaugusiems. Rinktinės centras – ekstatinė, vizijinė, ugninga S.Gedos kalba ir vaizduotė, skirtingų balsų, erdvių ir laikų pynės, įvairios kalbančiojo kaukės ir vaidmenys, už kurių vis pasirodo mistiškasis Niekas.
 

Vileišių rūmų ansamblis Vilniuje

 

Sudarytojas Gytis Vaškelis

 

Dabartinio Antakalnio, iki pat XIX a. pabaigos buvusio Vilniaus priemiesčiu, pradžią puošia net tik visiems žinomas baroko perlas – Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Tikrai ne kiekvienas vilnietis ar miesto svečias, pro ją traukdamas, ir kairėje gatvės pusėje pamatęs išskirtinio grožio neobarokinius pastatus, žino, kas ir kada pastatė šiuos rūmus.
 
Gausiai nuotraukomis ir kita vaizdine medžiaga iliustruoto leidinio „Vileišių rūmų ansamblis Vilniuje“. sumanytojas, sudarytojas ir vienas iš autorių – LLTI Leidybos centro vadovas Gytis Vaškelis, skyriaus apie ansamblio architektūrą autorė – viena žymiausių Lietuvos architektūros istorikių Nijolė Lukšionytė, pratarmę parašė LLTI direktorius dr. Mindaugas Kvietkauskas. Knyga svarbi tuo, kad sutelkia daug sakytinės istorijos, žinomų ir nežinomų faktų. Tai labai įdomus pasakojimas, kurį verta tęsti ir toliau. Lietuvių literatūros ir tauto