LLTI
LIETUVIŲ LITERATŪROS
IR TAUTOSAKOS
INSTITUTAS
 
 Istorija

 Pirmoji lietuvių dailės paroda

 

 

Paroda įvyko 1907 m. sausio 9 d. (1906 m. gruodžio 27 d. senuoju stiliumi) Vilniuje, Petro Vileišio rūmuose Antakalnyje.„...duoti gyvenimo pradžią mūsų dailei tarp kitų tautų dailės“, nes „ir pas lietuvius dailė egzistuoja“, – rašė Antanas Žmuidzinavičius, apibūdinęs būsimos parodos tikslą. Daugelis to meto lietuvių dailininkų gyveno ir studijavo užsienyje – Paryžiuje, Krokuvoje, Sankt Peterburge. Ten ir gimė idėja sukurti organizaciją, kuri vienytų menininkus lietuvius, gyvenančius ir studijuojančius įvairiuose Europos meno centruose, remtų juos materialiai tiek moksle, tiek kūryboje, rūpintųsi parodų organizavimu ir dailės leidiniais. Pirmasis viešai šią mintį išsakė skulptorius Petras Rimša laikraštyje „Vilniaus žinios“ 1906 m. balandžio 6 d. Jis rašė apie bendrąsias tokios draugijos įkūrimo būtinumo prielaidas, numatė konkrečią organizacinę formą – parodą ir jos struktūrą bei vietą. Šiai minčiai pritarė A. Žmuidzinavičius iš Paryžiaus, Antanas Jaroševičius iš Kazanės, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir kiti. 1906 m. vasarą į Vilnių atvyksta A. Žmuidzinavičius. Jo iniciatyva suburiama parodos rengimo grupė, o 1906 m. spalio 28 d. įvyksta pirmasis posėdis. Sudaromas komitetas, kurio pirmininkas – dr. Jonas Basanavičius, nariai – inž. Petras Vileišis, gyd. Antanas Vileišis, adv. Jonas Vileišis, kunigai Juozapas Kukta ir Vladas Mironas, lit. Kazys Puida, dail. Antanas Žmuidzinavičius. Komitetas paskelbia „Atsišaukimą į visuomenę“, kuriuo kviečia siųsti į būsimą parodą eksponatus bei remti renginį aukomis. Kvietimai išsiuntinėti užsienyje gyvenantiems lietuvių kilmės dailininkams ir lietuvių draugijoms, Prancūzijos, Anglijos, Amerikos, Rusijos, Lenkijos laikraščių redakcijoms. Dailininkai siunčia savo kūrinius, o provincijos inteligentai ir dvasininkai renka parodai skirtus liaudies amatų dirbinius. P. Vileišiui pasiūlius, susitarta dėl patalpų jo rūmuose ir, sukaupus pakankamai eksponatų, pradėta rengti parodą. M. K. Čiurlionis, A. Žmuidzinavičius, P. Rimša patys kabino paveikslus, dėliojo dailės dirbinius. Buvo išspausdinti parodos katalogai lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis, nupiešta afiša. Parodos atidarymas vyko labai iškilmingai, dalyvaujant Vilniaus tautinių bendrijų pasiuntiniams, oficialiosios valdžios atstovams, gausiai susirinkusiai lietuviškai publikai. Įžanginę kalbą pasakė dr. J. Basanavičius. Dainavo „Kanklių“ choras, vadovaujamas kompozitoriaus Juozo Tallat-Kelpšos. Vakare įvyko koncertas. Parodos lankytojų dėmesį ypač patraukė originali M. K. Čiurlionio tapyba. Dailininkas drobes viešai eksponavo pirmą kartą. Savo kūrybą pateikė ir A. Žmuidzinavičius, K. Stabrauskas, P. Kalpokas, skulptoriai P. Rimša, J. Zikaras, K. Ulianskis ir kiti. Iš viso dalyvavo 23 profesionalūs dailininkai bei architektai, 68 kaimo meistrai. Eksponuota 242 aliejumi ir akvarele tapyti kūriniai, piešiniai, architektūros projektai, skulptūros darbai ir 206 tautodailės dirbiniai.

 

 

Netikėtas parodos pasisekimas lėmė dailininkus vienijančios Lietuvių dailės draugijos įsteigimą. 1907 m. rugsėjo 15 (2) buvo sušauktas steigiamasis draugijos posėdis, kuriame įregistruoti pirmieji 15 narių ir išrinkta valdyba: pirmininkas – A. Žmuidzinavičius, sekretorius – J. Vileišis, iždinininkė – S. Gimbutaitė, nariai – M. K. Čiurlionis, P. Rimša. Stoti į draugiją galėjo visi, prijaučiantys jos siekiams bei norintys dalyvauti jos veikloje, sumokėję nario mokestį, pasirengę draugiją remti pinigais.