... pasistatyti Vilniuje, pačioje gražiojoje, bet nuūriotoje panerio kalnelio viršūnėje tokį stilinį palocių, kokio visame Vilniuje dar nėra buvę... Rūmai, oficina, trijų aukštų namai ties gatve išnuomoti, parkietai, marmurai viduje palociaus, o prieš tai kalno aptvarkymas ir aukštu mūru aptvėrimas..., – rašė Juozas Tumas-Vaižgantas knygos „Lietuvių literatūros paskaitos“ (1924) skyriuje apie Petrą Vileišį.
Vileišių rūmų ansamblis – tai XX a. pradžios pastatai su neobaroko ir moderno bruožais. Susideda iš rūmų, gyvenamojo namo prie gatvės, ūkinio pastato ir tvoros su vartais. Visas sklypas užima apie 0,46 hektaro. Ansamblio dominantė yra rūmai sklypo gilumoje ant specialiai suformuotos šlaito terasos. Terasos pietvakarių kampą sutvirtina atraminė sienelė su baliustrada, o vakarinėje dalyje įrengta apskrita apžvalgos aikštelė. Pats sklypas apsodintas dekoratyviniais medžiais ir krūmais, iš visų pusių apjuostas tvora. Didžiųjų vartų stulpai papuošti dekoratyviniais žibintais, abiejose jų pusėse ir prie gyvenamo namo yra dar treji varteliai. Pagrindinė tvora sudaryta iš plytinių tinkuotų stulpų su metalinėmis, barokui būdingais ornamentais puoštomis grotomis. Kitur tvora sumūryta iš netinkuotų geltonų plytų.
Rūmus 1904–1906 m. pasistatydino žymus Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjas, rašytojas, inžinierius Petras Vileišis. Projekto autorius – Vilniuje gyvenęs architektas Augustas Kleinas. Statybas prižiūrėjo pats Vileišis. Tai vieni pirmųjų pastatų, kurių statyboje panaudotos tada dar retos Lietuvoje statybinės medžiagos – betonas, cementas, gelžbetonio perdangos. Pasak senųjų vilniečių, kalkės buvo skiedžiamos ne vandeniu, o separuotu pienu. Pamatams akmenys užsakyti ir nutašyti Suomijoje, plytos – rinktinės. Kokliai krosnims parsisiųsdinti iš Olandijos, jų papuošimui Vileišis, sako, davęs svarą aukso. Vietoj tradicinių plytinių dūmtraukių sumontuoti variniai, nerūdijantys vamzdžiai. Stogas dengtas į žvynus panašiomis švino plokštelėmis. Tarp kupolų – puošnūs metaliniai kaminai. Visi trys pastatai aprūpinti elektros šviesos įrengimais, vandens įvadu ir kanalizacija su biologiniu filtru. Vileišis su šeima čia gyveno iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Name prie gatvės buvo įkurdinta laikraščio „Vilniaus žinios“ redakcija bei spaustuvė, veikė knygrišykla.
Vileišiams išsikėlus į Kaukazą ir vėliau, po inžinieriaus mirties (1926 m.), rūmus prižiūrėjo juos paveldėjusi duktė Elena Vileišytė-Jaloveckienė. 1931 m. persikeldama į Varšuvą, ansamblį ji pardavė Lietuvių švietimo draugijai „Rytas“, o 1932 m. rūmuose įsikūrė ir Lietuvių mokslo draugija su savo biblioteka, archyvu ir muziejumi. Keletą savaičių čia gyveno ir jos pirmininkas dr. Jonas Basanavičius. Nuo 1941 m. rūmai priklausė Lietuvos TSR mokslų akademijai – Lietuvių literatūros ir Lietuvių kalbos institutams, nuo 1952 m. – Lietuvių kalbos ir literatūros institutui. Nuo 1990 m. rūmai priklauso Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui. Ansamblis yra išlaikęs pirminę eksterjero ir interjero architektūrą bei dekorą ir įrašytas į vietinės reikšmės architektūros paminklų sąrašą.
Rezidenciniai šeimos rūmai – sklypo gilumoje esantis dviaukštis pastatas su rūsiu ir mansarda. Vidų kapitalinės sienos dalija į tris dalis. Iš koridoriaus ir platesnio vestibiulio per laiptinę patenkama į vienodo dydžio kambarius. Aukštų planai analogiški. Įėjimas į rūmus pabrėžtas puošniu prieangiu ir dvipusiais laiptais su terasa, kuri aptverta pusapskrite baliustrada. Vakariniame fasade yra įėjimas (tarnų laiptai) su dviejų kolonų portiku. Interjeras puošnus, daug modernui būdingų elementų. Laiptų turėklai neobarokiniai. Rūmus tuo metu šildė 28 krosnys, dabar jų likę tik trylika. Tai labai puošnios, įvairaus tipo ir istorizmo laikotarpio krosnys, jų forma ir apdaila derintos su patalpų paskirtimi. Vertingiausias – moderno stiliaus žaliasis židinys, puošęs ponios Vileišienės buduarą. Buvusiame valgomajame stovi neorenesansinio stiliaus krosnis. Labai puošnios krosnys Vileišių svetainėje – neorokoko ornamentika, reljefinės skulptūrėlės, lenkti karnizai, įvairių pastelinių spalvų kokliai. Vestibiulyje kabo didžiulis sietynas – „Vilijos“ fabriko darbininkų dovana. Ir sietynas, ir du to paties stiliaus gėlių stovai pagaminti 1907–1910 m. kalimo, kniedijimo, skardos karpymo technika iš plieno ir geležies. Rūmuose saugomi lietuvių rašytojų bei kultūros veikėjų portretai, biustai, bareljefai, keletas taikomosios dailės kūrinių. Tai – Lietuvių mokslo draugijos palikimas.
Gyvenamasis namas – prie gatvės stovintis neobarokinio stiliaus trijų aukštų pastatas. Visi aukštai koridorinės sistemos, patalpos išdėstytos asimetriškai. Namas plytinis, perdangos gelžbetoninės, stogas skardinis. Pagrindinis puošnus įėjimas – iš gatvės pusės. Dabar vaikštoma pro pagalbinį įėjimą vakarų fasade. Interjere vyrauja neoklasicizmo motyvų dekoras. Rūsyje P. Vileišis įkurdino laikraščio „Vilniaus žinios“ spaustuvę, pirmame aukšte – laikraščio redakciją ir administraciją, o viršutinis aukštas buvo skirtas nuomininkams. Čia gyveno lietuvių skulptorius Rapolas Jakimavičius, lenkų filosofas prof. Vladislavas Tatarkevičius. 1907 m. sausio 9 d. antro aukšto kambariuose buvo atidaryta pirmoji lietuvių dailės paroda, kurią surengė dailininkai A. Žmuidzinavičius, M. K. Čiurlionis, skulptorius P. Rimša. Atidarymo ceremonijoje kalbą pasakė dr. Jonas Basanavičius. Parodoje pirmą kartą eksponuoti Čiurlionio darbai. Šiam įvykiui atminti prie namo pagrindinio fasado pritvirtinta atminimo lenta, o pats pastatas įtrauktas į respublikinės reikšmės istorijos paminklų sąrašą. Nuo 1941 m. namas priklausė Lietuvių kalbos institutui, nuo 1945 iki 1963 m. čia buvo Istorijos institutas, nuo 1963 m. – Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, nuo 1990 m. – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.
Ūkinis pastatas pastatytas iš geltonų plytų, apdailai naudotas tinkas ir medis, turi moderno bruožų. Pagrindinė jo dalis yra dviejų aukštų, priestatas – vieno. Patalpos išdėstytos viena eile. P. Vileišio laikais čia buvo arklidė, stovėjo fajetonas, gyveno vežėjas ir kiemsargis. Virš arklidės veikė knygrišykla. Dabar dviaukščiame pastate – administracinės patalpos, bibliotekos fondų saugyklos.
Vileišių rūmų statyba, kairėje - P. Vileišis, 1905 m.
Vileišių rūmai 1956 m.
Nuotraukos iš LLTI Mokslinės bibliotekos fototekos
Vileišių rūmai
