Šią aforizmų knygą Adomas Mickevičius rašė apie 11 metų, kai išgyveno dvasios vienatvę emigracijoje Paryžiuje ir Lozanoje, kai buvo ką tik užvertęs paskutinį, prarastos tėvynės ilgesio kupiną 1832-1834 m. rašyto „Pono Tado“ puslapį. Autorius, galima sakyti, beveik nebespausdino poezijos, bet tai nereiškia, kad jos nekūrė. Į kraują įaugęs itin tikslių rimų ir sklandžių sąskambių ieškojimas, gyvas klasikinės disciplinos poreikis ir gyvenimo norma eiliuoti, įprotis užsiimti rašytinio žodžio mankšta padėjo jaustis savimi, išgyventi sunkumus.
 

Didysis žodžio meistras tikisi, kad skaitytojas iš minčių ir žodžių gausybės šio bei to pasimokys, pasisems tikėjimo išminties, galbūt susilies su ja, savo širdyje ras vietos tam vieninteliam rūpesčio ir išskirtinio dėmesio vertam dalykui – būties prasmės, savosios egzistencinės misijos apmąstymui.