Pirmieji ir vieni svarbiausių tekstų, turėjusių supažindinti pasaulį su Juozapatu Kuncevičiumi ir kankinystės įvykiu, buvo unitų metropolito Juozapo Benjamino Rutskio ir vyskupo Joakimo Morochovskio rūpesčiu pasirodę 1624 m. spaudiniai. Tai lotyniška ir lenkiška knygelės, pavadintos lotynišku žodžiu „Relatio“, reiškiančiu pranešimą, pasakojimą. Lotyniškasis „Reliacijos“ variantas buvo dedikuotas tuometiniam popiežiui Urbonui VIII. Jis buvo svarbus ir siekiant Juozapato Kuncevičiaus beatifikacijos (įvykusios 1643 m.). Apie išlikusius šios knygos egzempliorius sužinota tik neseniai. Tad šį veikalą pateikti Lietuvos skaitytojui su vertimu į lietuvių kalbą buvo viena iš idėjų, kilusių galvojant apie prasmingus jubiliejinių Šventojo Juozapato metų darbus.

Šioje knygoje ankstyvąjį Juozapato gyvenimo ir žūties aprašymą palydi ir „juozapatinės“ poezijos pavyzdys – taip pat unikalaus leidinėlio „Rhythmus de B. Martyre Iosaphat“ tekstų publikacija. Toks sumanymas, galima sakyti, iš dalies atliepia XVII a. labai gyvą tradiciją pagrindinį biografinį tekstą papildyti mažesniais poetiniais teksteliais, skaitytojo dėmesiui pateikiant tam tikrą „teminį konvoliutą“, šiuo atveju apimantį skirtingų laikotarpių ir žanrų tekstus.

Hagiografinė poezija labai įtaigi, ji gali būti paveikesnė už ilgą pamokslą ar gyvenimo aprašymą. Poetiniai vertimai bent iš dalies perteikia tą paveikumą, kad jį įvertinti galėtų ir lietuvių skaitytojas. Šie Cuncevicianos pavyzdžiai rodo, kaip eiliuotais tekstais atsiliepta į pirmuosius pasakojimus apie Polocko vyskupo kankinystę ir į oficialiųjų palaimintojo vitae papildymus jau po beatifikacijos proceso. Galime matyti, kaip jie dera su proziniais gyvenimo aprašymais, šv. Juozapato lotyniškosios liturgijos himnais, plečiant ir įtvirtinant jo kultą Vakarų Bažnyčioje.

Net ir daugiau kaip 400 metų praėjus, šie tekstai įtaigumo nepraranda. Sukrečia ir liudininkų parodymais paremtas pasakojimas, ir jo perteikimas barokiškai vaizdinga poezijos kalba. Šiuolaikinių realijų fone jie iš istorijos glūdumų labai stipriai prabyla apie universaliuosius ir aktualius dalykus: apie uolų ganytojo pareigos vykdymą, pasiryžimą mirti dėl krikščionių vienybės idėjos, apie religinės nesantaikos kurstymą, kuris, įžiebtas minioje, pažadina pačius žemiausius instinktus ir masinį siautėjimą, privedantį prie neįtikėtinai žiaurių žudynių. Ir liudija apie tai, kad kankinio mirtis turi ne tik baisiąją, liūdinančią pusę, bet ir gali pažadinti būsimų kartų viltį.