Justinas Marcinkevičius (1930-2011) – vienas talentingiausių ir svarbiausių XX a. antros pusės Lietuvos rašytojų – yra parašęs daug įvairių žanrų kūrinių: poemų, dramų, esė, prozos, publicistikos, bet svarbiausia jo kūrybiniame kelyje yra poezija. Išleido 13 poezijos rinkinių, jo paties ir kitų sudaryta daug poezijos rinktinių, dauguma iš jų, taip pat ir vėliausios („Poezija“, I, II, 2000; „Amžino rūpesčio pieva“, 2005), yra didelės apimties ir jų skaitytojui vis dar trūksta.

Šią rinktinę sudaro eilėraščiai iš 11-os rinkinių bei rinktinės „Eilėraščiai. Mažosios poemos“ (1975), be to, įtrauktos dvi poemos: „Devyni broliai“ ir „Carmina minora“. Jas skiria beveik du dešimtmečiai, ir jos labai iškalbingai atskleidžia esminius Marcinkevičiaus poezijos pokyčius: nuo ekstatinės lyrikos iki laisvos formos vienastrofių tekstų. Tarp jų įsiterpia Sąjūdžio, Nepriklausomybės laikas, užfiksuotas knygoje „Eilėraščiai iš dienoraščio“ (1993), kurioje esama ir pakilaus patriotiškumo, ir nusivylimo, skepsio, ironijos, satyros.