Poeto, prozininko, vertėjo Albino Bernoto (1934-2012) gyvenimas kurį laiką tekėjo sovietmečio rašytojams įprastine vaga. Jis gimė Urvinių kaime, Šakių rajone, baigė lituanistikos studijas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute, mokytojavo, paskui dirbo įvairiausius su literatūra susijusius darbus redakcijose, Rašytojų sąjungoje. Tačiau 1978 m. Bernotas, jau keturių eilėraščių rinkinių autorius, netikėtai persikėlė į Argirdiškės kaimo vienkiemį Labanoro girioje. Viena iš išvažiavimo iš Vilniaus priežasčių: juo buvo pavojingai susisdomėjęs sovietinis saugumas. 1981 m. Bernotas buvo apdovanotas Valstybine premija, o 1984 m. tapo „Poezijos pavasario“ laureatu. Mąslus, dramatiškas, kartais sarkastiškas, kartais neslepiantis labai jautraus santykio su tuo, apie ką rašo, arba atvirkščiai – linksmai eilėraštyje žaidžiantis poetas tikrai reikalingas ir šiandieniniam skaitytojui. Šioje rinktinėje spausdinami Bernoto eilėraščiai iš rinktinės „Vėžės“ (1981) bei rinkinių „Nusigręžusi žvaigždė“ (1983) ir „Į šulinį užgriūvantį“ (1996).