Paskutiniaisiais gyvenimo metais, dirbdamas valdovo pamokslininku, Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595-1640) kūrybai laiko beturėjo vis mažiau, jautėsi slegiamas dvaro intrigų, kamuojamas sveikatos sutrikimų. Apie šiuos metus nemažai žinių pateikia jo laiškai bičiuliui vyskupui Stanislovui Liubienskiui. „Niekad nesu laimingesnis, negu būdamas vienas“ – užsiminė paskutiniame išlikusiame laiške. Tačiau ir tuo sunkiu laiku kūrybos neapleido: rašė epinę poemą „Lechiada“ (išliko tik jos XI knygos fragmentas); vienas paskutinių kūrinių – „Silviludijos“ („Miškų žaidimai“) – galėjo būti skirtas Vladislovo IV Vazos rūmų teatro scenai. Nuotaikingas kūrinėlis parašytas remiantis valdovo išvykų bei medžioklės motyvais. Rinkinį sudaro dešimt skirtingo ilgumo eilėraščių. Jame gausu Lietuvos realijų (minimi Birštonas, Merkinė, Šalčininkai), jos gamtos vaizdų. Tai kartu ir vienas mįslingiausių bei problemiškiausių Sarbievijaus kūrinių.