Nuo novelių knygos „Skersvėjų namai“ prabėgę aštuoneri metai Danutės Kalinauskaitės neišpaikino pagundomis publikuotis kuo dažniau, liko nuostata rašyti tik iš vidinių paskatų. Romano „Baltieji prieš juoduosius“ pavadinimas reikšminis, o epinė pagava, sensualistinis jautrumas ir neabejotinas kalbos jausmas sudaro kokybišką kombinaciją.

 

Dar seniau bandydama rasti rašytojos stiliaus specifiką nusakantį žodį, pasirinkau sąvoką „krakmolyti“ – toks standus jos kalbos audinys. Andai rašiau ir dabar pakartosiu: jos pasakojimas labai tirštas, plastiškas, kondensuotas, tarsi tai būtų bendras darbas kelių amatų meistrų iškart: gobeleno audėjos, mažųjų olandų (ne kartą autorės minimų), nėrėjos vąšeliu ir dar tų nėrinių krakmolytojos. Ir visa tai padaroma besvoriais žodžiais!

 

Kas romane labiausiai nustebino? Rašydama apie visiems pažįstamus, interpretuotus ir perinterpretuotus laikotarpius (tarpukario Kaunas, pirmieji ir antrieji rusai, Antrasis pasaulinis karas ir pokario Vilnius, Sibiras, KGB spąstai, naujųjų laikų verslai) rašytoja nesemia iš kultūrinių bendrybių duobės. Kiekvieno žmogaus gyvenimo laužytai linijai suranda absoliučiai tikrų, autentiškų kitur negirdėtų situacijų ir detalių. Tai yra kūrybiška.

 

Jos kuriamas pasaulis – trimatė erdvė, kuri kupa daiktais ir jų faktūromis, spalvomis, kvapais, pavadinimais, giminių vardais ir jų kampuotų charakterių bruožais. Pasakojimas toks empiriškai tirštas, kad net stabdo siužeto slinktį. Kai kuriems skaitytojams dėl to trūksta veržlumo, dinaminio variklio. Bet genealoginis medis juk statiškas darinys. Giminės istorijos aiškinimasis – procesas lėtas, o juolab dar motinos demencijos sulėtintas. Nuodugniai brėžiamos linijos, atkuriamos šakos, šakelės, atšakos ir ūgliai, t. y. pasakojamas kiekvieno giminaičio įspūdingas gyvenimo kelias. Šis konceptualus medžio sumanymas tikrai kūrybiškas.

 

Motinos smegenų veiklos sutrikimas naujoviškai iškelia Atminties problematiką. (Beje, mamos ir dukters dialogai jautrūs ir nedaugiažodžiai, parašyti absoliučia klausa pasižyminčios prozininkės.) Atminties problematika ir reikšmė tampa romano strategine ašimi. Net nuo XIX amžiaus vidurio prasidedantis genealoginio medžio pildymas per individualią (kad ir selektyvią) vieno žmogaus atmintį – per šeimą – per plačią giminę – sukaupia visuminį tautos istorinės atminties bagažą.

 

Pripratusiems prie lakių naratyvų romane visko lyg per daug (pati autorė sako, kad jos novelės nuo medžiagos gausos braška per siūles), o kiekvieno giminaičio istorija – juk nelyginant atskira išplėtota novelė. Pirmą romaną rašanti pasižymėjusi novelistė galėtų sakyti – įprastas man novelės žanras mane savinasi! (Apie tai, kad rašytoją savinasi žanras, yra išsitarusi eseistė Dalia Staponkutė, taip pat ką tik išleidusi pirmąjį savo romaną.)

 

Tariamai lėtą pasakojimo tempą kompensuoja kiti dalykai, čia dinamika egzistuoja kiekviename sakinyje: veržlus pats gyvenimas, įvykių gausa, emocinė įtampa, turtinga leksika, konkretybių paradas. Kad ir kokį epizodą skaitytum – empirinis turtingumas pribloškia. Šią savybę iliustruoja bet kuris fragmentas, užtenka atsiversti pasitaikiusį puslapį. Kad ir apie ką rašytų, D. Kalinauskaitė turi tyrėjos uoslę ir įdirbį, ką ir kalbėti apie estetinį žvilgesį. Materialaus pasaulio objektai ir tūriški, ir nušvitę, kiekvieną daiktą persmelkia būvio grožis. Vykusiai įdarbinta net ožka. Tarpukario Kauno autentika atsiveria visais įmanomais pavidalais – nuo cukrainių meniu su krupniku ir Tilmanso fabriko sirenų gausmu iki prancūziškos prabangos ar paprasto žmogelio buities. Pirmą kartą susidūriau su 1946 metų Kauno potvynio įsikertančiais sąmonėn vaizdais.

 

Tai istorinis romanas ne tik dėl aprėpto laiko ir geografijos (Kaunas, Vilnius, Sibiras, Rytprūsiai, Kazachstanas, JAV), bet ir dėl socialinių pjūvių jungties su katastrofų kontekstais, psichologinių tipažų – su atitinkamo meto išgyvenimo galimybėmis. Kiekvienoje pastraipoje sutelkta daug informacijos. Visad pavydėjau latvių rašytojams, kad jie nesibodi būsimam kūriniui rinkti medžiagą archyvuose ir situacijas matyti viršasmenybiškai, o lietuviai romanistai koncentruojasi į ego diskursą, kuriam užtenka privačios patirties, jiems nebūtini dokumentų saugyklose iškapstomi turtai. D. Kalinauskaitė par excellence paneigia tokį požiūrį. Romano pasakotoja Dalia praeitį atkūrė prikurdama, bet juk atgamino iš dokumentinių šaltinių, praeities liudininkų užrašų, nuotraukų, laiškų, prisiminimų, gyvų pasakojimų. Šiuo atveju svarbu ne struktūros noveliškas pobūdis, o tai, kad egzistuoja romano žanrui būtinas universalumo dėmuo.

 

Kūrinys dovanoja daugelio žinomų realijų naujumą, nes skleidžiasi visiškai unikaliomis konkretaus laiko detalėmis, sukeldamas netikėtumo efektą ir taip aktualizuodamas jau žinomus faktus. Apie santvarkų kaitą, okupacijas, tautų santykius (lenkų, rusų, žydų – apie tai kalbama drąsiai), lagerį, alkį ir badą, KGB veiklą skaitome su nuostaba, kaip to nežinojome. Tai papildyta tikrovė – nelyginant priedas prie pasaulio, kurio anksčiau nebuvo.

 

Kai į šiuolaikinius tekstus atsainiai kemšamos sakinių tiženos ir draikanos, kai vis daugiau rašoma supaprastinta kalba, D. Kalinauskaitė tobulai įkūnija dabartinės lietuvių kalbos raidos etapą. To bus vis mažiau. Stiliaus mikrostruktūrų našumas pavydėtinas. Kiek, pvz., prasmės dygumo sudėta į lakonišką frazę „su usnimi balse“. D. Kalinauskaitės kurso draugė bičiulė Giedra Radvilavičiūtė šiemet Vilniaus knygų mugėje sakė, kad jai menas – ne gyvenimo prioritetas. Ir Danutė pozuoja žurnalistams ne knygų fone, o virtuvėje kepdama Ilzenbergo dvaro vištą su džiovintomis slyvomis tikro kalvio kaldintame tikrame britvone. Manau, kad jai menas irgi tik gyvenimo dalis, nors ir jos, ir Giedros tekstai išsiuvinėti įspūdingais kultūros intertekstais. Šis romanas patvirtina ypatingąją D. Kalinauskaitės talento savybę – fiziškai apčiuopiamai liudyti gyvenimo APSTUMĄ. Todėl ir „balta–juoda“ priešprieša nesudurta kaktomuša, švelniai pritildyta, rišliai koreliuojanti (Sibire nesuvalgyti šachmatai iš duonos). Vis šmėsčiojantys vyrai juodais kostiumais, atklydę iš magiškojo realizmo ūkų ir primenantys apie neregimo pasaulio galimybę, padidina poetinį romano tūrį, bet ne blogio kiekį. Gyvenimo įvairovė tokia intensyvi, kad tarp balto ir juodo autorė išlaiko pusiausvyrą. Ir dar patrauklu, kad pasakoja taip, kaip kalba ir mato žmonės (šmaikščiai, su nenormine leksika), todėl leidžia žavėtis kalbos galiomis, patirti lingvistinių nuotykių: vienaskaitos „rusas“, „vokietys“, „užsimetė nažutką“, „čysta degtinė“, „pelenų šarmas“, „balta maniška“, „karbitinės lempos“, „uknoliai“, „bobutės ridikiulis“, „saldainiai monpasjė“, „piguva“, „darau žaibą“, „generuoti realius pinigus“, „neuroplastiškai pakeisti smegenis“…

 

O kas yra palikimas? Juk anaiptol ne iš Liuksemburgo giminaičio paveldėtas, o iš konkrečių žmonių istorijų sukauptas tapybiškas epochos paveikslas, pasitelkiant atmintį atkurtas turtas.