Petras Tarulis (1896–1980) nesyk yra kalbėjęs, kad kūrybos pagrindas yra drąsa sakyti kitaip. Buvo užsimojęs vaduoti meną iš agrokultūrinės ir tautosakinės klasikos kanonų, orientuotis į Europos kultūros laimėjimus, kurti esmingai naują – modernią literatūrą, diegti kitonišką skaitymo kultūrą. Tarulio kūrybinė ekstravagancija – ne išorinė, o natūrali, imanentinė, giliai išjausta ir įtikėta jaunystės laikotarpiu, tokia iš esmės palikusi ir vėliau. Tarulis buvo stiprus visuomenės kritikas, visais laikotarpiais skvarbiai įžvelgdavęs gyvenamojo meto dvasios nevisavertiškumo apraiškas. Buvo jautresnis už kitus, nepakantus apsnūdimui, dvasios lėkštumui, drįso pašiepti, provokuoti, siūlyti alternatyvas.