Monografijoje atskleidžiama Lietuvių rašytojų draugijos veikla JAV 1950–1990 m.: literatūriniai sambūriai, kūrybiniai konfliktai, kultūrinės iniciatyvos, ryšiai su okupuota Lietuva ir pastangos išlaikyti gyvą lietuvišką žodį svetimoje aplinkoje. Knygoje, remiantis archyviniais dokumentais, laiškais, spauda, autobiografijomis ir dienoraščiais, knygoje atkuriamas gyvas lietuvių diasporos kultūrinio gyvenimo paveikslas – nuo idealizmo ir bendrystės iki vidinių įtampų, ideologinių skirtumų bei kartų kaitos. Čia susitinka ryškiausios išeivijos literatūros asmenybės, jų bendros pastangos liudyti, kad literatūra yra kultūrinio išlikimo būdas. Monografija sudomins ne tik literatūros ir istorijos tyrėjus, bet ir kiekvieną skaitytoją, besidomintį lietuvių diaspora, kultūrine atmintimi ir kūrybos galia istorinių lūžių akivaizdoje.