Monografijoje tyrinėjama ne palyginti neblogai žinoma XVI-XVII šimtmečių, bet rimčiau niekieno dar nejudinta XVIII-ojo amžiaus LDK lotyniškoji literatūra, potencialius tyrinėtojus atbaidydavusi ir leidinių gausa, ir savotišku to meto literatūrinės kūrybos „monotoniškumu“, iškilesnių autorių ar ryškesnių stilistinių mokyklų nebuvimu. Dera pažymėti, kad knygos autorė nepaliko nuošalyje ir lenkiškų tekstų, kuriais gausiai inkrustuotos XVIII amžiaus lotyniškais pavadinimais Lietuvoje leistos knygos.

 

Nuodugni pasirinktųjų tekstų analizė iš autorės pareikalavo daugybės žinių apie istorines, politines, religines, kultūrines to meto realijas bei dabar jau gerokai primirštas personalijas, taip pat heraldikos, simbolikos, emblemikos išmanymo, įgūdžių nustatyti sudėtinguose tekstuose gausiai žarstomų citatų šaltinius.  Dažno proginio panegirinio XVIII amžiaus kūrinio mokslinis nagrinėjimas virsta kone detektyviniu tyrimu, kuris vainikuojamas virtuozišku galvosūkio sprendimu. Gebėjimas sukurti intrigą tokio pobūdžio moksliniame tyrinėjime, sakytume, yra itin pagirtinas ir pageidautinas dalykas.