LLTI Dainyno skyriaus mokslininkės dr. Giedrės Šmitienės sudarytas Janinos Degutytės laiškyno tritomis pateko į akcijos „Metų knygos rinkimai“ negrožinių knygų penketuką. Be to, tritomis buvo pripažintas geriausiu „Knyga kaip įvykis“ kategorijoje „Knygos apdovanojimuose 2026“. Kviečiame skaityti dr. Salomėjos Bandoriūtės-Leikienės pokalbį su tritomio sudarytoja G. Šmitiene.

Giedre, parengėte išskirtinį egodokumentikos šaltinį, atveriantį J. Degutytės gyvenimą. Kuo jis yra kitoks nei įprasti laiškų leidiniai?

Laiškynai, kaip ir visi archyviniai gyvenimo dokumentai, yra fragmentiški. Ir ne tik dėl to, kad laiškai niekad neišlieka visi. Laiškai yra neatskiriama gyvenimo dalis, net ir intensyviai susirašinėjant tarp dviejų laiškų gausu kasdienių įvykių, veiksmų ir išgyvenimų.

Tirdama Degutytės laiškyną stengiausi, kiek įmanoma, tankinti laiškuose minimo ir juos supusio gyvenimo audinį. Tuo tikslu ieškodama įvairiausios kontekstinės medžiagos, bandydama aprėpti kuo daugiau ryšių, kuriuos vienas laiškas yra užmezgęs su kitais laiškais, kitais susijusiais tekstais ir praktiniais kontekstais. Dėl to Degutytės laiškai šiose trijose knygose skelbiami kartu su etnografiniais aprašymais, gyvenimo pasakojimais, eilėraščių rankraščiais, periodikos išrašais, kasdieniais rašteliais ar pastabomis knygų paraštėse ir, žinoma, nuotraukomis. Visi šie tekstai sudaro asambliažą. Toks yra šių laiškų knygų sudarymo principas.

Pirmasis tomas vadinasi „Nemeilės šešėly“, antrasis – „Tveriantis ryšys“, o trečias – „Draugystės laiškais“. Ar galite trumpai papasakoti, kodėl būtent tokius pavadinimus pasirinkote savo sudarytoms knygoms?

Kiekviena iš trijų knygų skirta atskirai susirašinėjimo gijai, kiekvienos knygos ašį sudaro Degutytės laiškai vienai jos adresatei. Dėl to skirtingos knygos atskleidžia skirtingus poetės palaikytus santykius. Pavadinimais norėta apibūdinti konkretų dviejų susirašinėjusiųjų ryšį. Pirmojoje knygoje skelbiamas susirašinėjimas su motina – jos pavadinimu „Nemeilės šešėly“ įvardijamas laiškais palaikytas dukters ir motinos santykis, kurį neišvengiamai veikė skaudžios vaikystės patirtys, nors laiškuose niekada apie jas neužsimenama.

Antrojoje knygoje „Tveriantis ryšys“ skelbiamas susirašinėjimas su artimiausia drauge – dailininke Brone Jacevičiūtė-Jėčiūte. Tverti reiškia trukti, išsilaikyti, išbūti ir net iškęsti. Poetę ir dailininkę siejęs gyvenimas nebuvo lengvas, bet ryšys laikėsi nesilpdamas. Bet yra ir kita žodžio „tverti“ reikšmė (kad ir, anot kalbininkų, laikoma pasenusia) – tai kurti. Žmonių santykiai nėra savaiminiai, jie yra kuriami, tam skiriant pastangas ir gyvybinę energiją. Kartu santykiai didele dalimi kuria kiekvieno mūsų gyvenimą.

Susirašinėjimo su kaimyne ir bičiule gydytoja Lena Rapaliene, skelbiamo trečiojoje knygoje, pavadinimas „Draugystė laiškais“ gal bendriausias. Manęs pačios šis susirašinėjimas lig šiol nepaliauja stebinęs: tai paprastas santykis, prasidedantis nuo kaimynystės ir atsiskleidžiantis atsidavimu kitam žmogui, kuris nėra nei šeimos, nei giminės narys. Kartu šioje knygoje ypač išryškėja antropologinė visų trijų knygų intencija parodyti žmonių gyvenimo būdą, koks jis anuomet buvo ir koks bendrai gali būti. Vietomis jis tikrai neįtikėtinas.

Jei galėtumėte pusei valandos nusikelti į praeitį ir pasikalbėti su poete, ką jai pasakytumėte? O gal kažko paklaustumėte?

Nemanau, kad Janina Degutytė buvo iš tų, kurios skuba ką pasakyti vos susitikusios, o ir aš, vargu, ar būčiau greita pradėti kalbą. Ar sutiktų būti šio tyrimo dalyve? – gal toks turėtų būti pirmas ir esminis klausimas. Bet žinodama, kad turiu tik pusvalandį, vargu, ar spėčiau paklausti. Antropologiniai laiškų ir jų kontekstų tyrimai yra labai imlūs laikui.