Kas gi yra toji mitologija? Tai poetinė, metaforiška pasaulio pagava, ankstesnė net už kalbą. Mitologijos kalba – vaizdiniai ir simboliai. Dievai pirmiausia pasirodo regėjimuose ar sapnuose, ir tik vėliau jų veikimas sugula į pasakojimus. Ikikalbinį mitologijos pasaulį lengviausia įsivaizduoti kaip sapno simbolių kalbą, kuriai reikalingi įžodintojai ir išaiškintojai. Kaip teigė semiotikas ir mitologas Algirdas Julius Greimas, mitologijos negalime suprasti be lietuviškos teologijos – abstrakčia kalba suformuluoto tekstų rinkinio, kuriame figūratyvinė kalba būtų išversta į dvasinių tiesų kalbą. Mitologo darbas kaip tik ir yra toks vertimas iš vienos kalbos į kitą.

Kam toks vertimas reikalingas? Ar jis šiandien dar gali būti svarbus visuomenei, kuri žodį „mitas“ pirmiausia supranta kaip fantaziją, apgaulingą pasakojimą arba tiesiog melą?

Mitologijos reikšmė yra dviguba. Ji ne tik simboline kalba perduoda žmonijos išmintį, sukauptą per tūkstančius metų, bet yra ir esminė kultūrinės tapatybės dalis. Dvasinės tiesos (sekuliarėjančioje visuomenėje jas vadiname vertybėmis) sudaro tautos gyvenimo pagrindą ir suteikia prasmę. Visuomenė be dvasinio metmens neturi ateities.

Žvelgdami į Lietuvos istoriją matome, kaip nuo 14 a. pabaigos, kartu su naujos religijos įvedimu, atsivėrė tapatybinė praraja, per kurią mitologai bando tiesti kabančius tiltus. Kalbu apie tai, kadangi dvasinę išmintį perteikiantys mitai ir apeigos buvo išstumti iš viešojo ir netgi privataus gyvenimo. Šventųjų girių kirtimas ir šventųjų žalčių žudymas suardė baltų religijos dvasinį pagrindą, suaugusį su kalba ir prigimtine kultūra. Tai didžiulė trauma, kurios masto iki šiol mes dar nesame pajėgūs suvokti. Ji suformavo įsitikinimą, kad tauta nėra iš savęs pakankama, kad iki krikščionybės įvedimo ji neturėjo tinkamų priemonių išreikšti aukštąsias, dvasines vertybes. Tokio įsitikinimo pavyzdžiu šiandien yra senovės baltų religinės bendruomenės „Romuva“ politinis nepripažinimas. Šis liūdnas faktas turi skaudžias pasekmes ne tik baltų religijos tęsėjams; jis giliai sužeidžia tautos kultūrinę tapatybę. Jei nepripažįstame protėvių religijos lygiavertiškumo, argi galime tikėti, kad mūsų kultūra, mūsų dvasinė tradicija yra lygiavertė kitoms tautoms ir valstybėms?

 

Todėl mitologijos tyrimai, mitologų atliekamas „vertimas“ iš simbolinės į abstrakčią kalbą, per amžius sukauptos dvasinės išminties atskleidimas yra ne tik mokslo, bet ir kultūros darbas. Jo pradžia mokslo institucijose susijusi su Lietuvių folkloro archyvu (šiuo metu – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto dalis), kuriame iki 1940 m. (o vėliau emigracijoje JAV) darbavosi Jonas Balys. Išeivijoje pasaulinio garso mokslininkų Algirdo Juliaus Greimo ir Marijos Gimbutienės lietuvių mitologijos tyrimai tapo būdu garsinti Lietuvą; jų darbai lietuvių mitologijos tyrimus pakreipė nauja vaga. Lietuvoje tuo pat metu buvo rašomos mitologo Norberto Vėliaus, dirbusio Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, knygos. 20 a. pab. – 21 a. pradžioje čia susiformavo baltų mitologijos tyrimų židinys, sutelkęs Nijolę Laurinkienę, Dainių Razauską, Radvilę Racėnaitę. Nuo 1991-ųjų čia tenka darbuotis ir man pačiai. Pastaraisiais metais mitologijos tyrimus stiprina Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mitologų išugdyti jaunieji mokslininkai – Vita Džekčioriūtė, Asta Skujytė-Razmienė, Ignas Šlajus. Nuoširdžiai dėkoju Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorei prof. dr. Aušrai Martišiūtei-Linartienei ir visiems brangiems kolegoms už išmintį ir palaikymą puoselėjant mitologijos ir prigimtinės kultūros tyrimus.