LLTI
LIETUVIŲ LITERATŪROS
IR TAUTOSAKOS
INSTITUTAS
KONTAKTAI      LT  /   EN     
  Leidiniai
Naujausi leidiniai
Poezija Žemaičių ir Lietuvos
Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2016. Sudarytoja, įvadinio straipsnio autorė Brigita Speičytė, garso įrašus įskaitė Algirdas Latėnas, Vytautas Rumšas, Skirmantas Valentas. – 210 psl. + 1 garso diskas (CD). – (Gyvoji poezija).
 
 

„Ikiaušrinė“ lietuvių poezija iš laiko perspektyvos regisi tarsi savaimingai susiformavęs kultūrinis kraštovaizdis, susiklostęs iš skirtingų kūrybinių iniciatyvų, kalbinių dialektų, nevienalyčio regioninio substrato – tarsi nedidelių upelių ar sraunesnių upių, ir susitinkančių, ir prasilenkiančių, tinklas. Šį poezijos „margumyną“, kurio dar nejungia viena bendrinė kalba, sieja pats neblėstantis poetinės kūrybos poreikis, – nuolat, bet vis kitaip atsinaujinantis ir besitęsiantis žmogaus ir jo pasaulio dialogas. Tokio universalaus dialogo buvimas, poreikis jį tęsti sava kalba, su sava asmenine ir kultūrine patirtimi yra turbūt svarbiausia šio laikotarpio lietuvių literatūros realija.

 

XIX a. lietuvių poetinio kraštovaizdžio „margumynas“ vis dėlto nėra visiškai atsitiktinis: jį formavo istorijoje susiklosčiusi skirtingų regionų – Žemaitijos ir Lietuvos –kultūra. Poetiniuose tekstuose šį lokalųjį podirvį akivaizdžiausiai liudija kalba, jos tarminis pobūdis žemaičių ar Žemaitijoje gyvenusių Antano Klemento, Dionizo Poškos, Silvestro Valiūno, Simono Stanevičiaus, Karolinos Praniauskaitės ir rytų aukštaičių Antano Strazdo, Antano Baranausko, Antano Vienažindžio kūryboje.

 

Iki XX a. žemaičių ir lietuvių poeziją išlaikė ir perdavė ne tik raštas, tačiau labiausiai – daina, balsas. Pavyzdžiui, A. Baranausko eilių – „Dainu dainelę“, Anykščių šilelio, kai kurių Kelionės Petaburkan dalių – giedojimo tradicija Anykščiuose būdavo perduodama iš kartos į kartą iki šių dienų. Į XX a. pabaigos modernios dainuojamosios poezijos lauką šias senąsias dainas perkėlė atlikėjas Vytautas Kernagis, atgaivinęs ir suburiantį, uždegantį A. Baranausko „Dainu dainelę“, ir žaismingą A. Vienažindžio „Linksminkimos“, „Pasakykai, panytėle“ skambesį. 1986 m. aktoriaus Algirdo Latėno įskaityti A. Strazdo eilėraščiai tapo vienu įsimintiniausių įbalsintos lietuvių poezijos kūrinių greta tokių, kaip, pavyzdžiui, Laimono Noreikos Maironis ar Justinas Marcinkevičius. Žemaičiai, daugiau rašto nei balso poetai, panašaus dėmesio sulaukė mažiau. Tad šiame „Gyvosios poezijos“ tomelyje lygiai susitinka abu lietuvių lyrikos balsai – žemaitiškasis ir lietuviškasis. Tačiau pagal XIX a. pirmosios pusės rašto suvokimą juos, užrašytus dabartine bendrine lietuvių kalba, kiekvienas, taip pat mokantis savo tarmę, galime perskaityti balsu savaip.

 

Brigita Speičytė

SURASK MUS „FACEBOOK“
LIETUVIŲ LITERATŪROS IR TAUTOSAKOS INSTITUTAS
Antakalnio g. 6, LT-10308 Vilnius, Lietuva tel.: 2621943, direk@llti.lt