Tai speciali lituanistinė biblioteka, įsteigta 1907 m. Lietuvių mokslo draugijos (LMD) iniciatyva. „...mūsų gi priedermė yra surinkti po visur išmėtytą medžiagą. Tegu gi nė viena mintis, nė vienas mūsų tautos gyvatos ženklas, raštu išreikštas, neišnyksta...“, taip kreipėsi į tautiečius LMD vadovybė, prašydama siųsti draugijos bibliotekai laikraščius, knygas, kalendorius „bei visus kitus menkiausius išleidimus“. Atsiliepdama į draugijos raginimą, į lituanistikos rinkimo darbą aktyviai įsijungė didžioji to meto lietuvių inteligentijos dalis. Iš įvairių Lietuvos vietų pradėjo plaukti knygos, laikraščiai, žurnalai ir kiti spaudiniai, iš seniausių laikų užsilikę lietuvių rašytojų, filologų, kultūros ir visuomenės veikėjų rankraščiai, įvairūs dokumentai. Daug knygų ir periodinių leidinių atsiuntė Rusijoje ir kitose šalyse gyvenę lietuviai bei lietuvių tautos bičiuliai. Dalį leidinių LMD pirko, dalį įsigijo mainais. Pirmieji knygų aukotojai buvo patys LMD steigėjai: J. Basanavičius paaukojo 3500 tomų knygų, J. Tumas-Vaižgantas – 414, E. Volteris – 105. „Birutės“ draugija Tilžėje surinko ir padovanojo 750 egzempliorių knygų, , Vilniaus lietuvių ratelis – 294, Rusijos Mokslų akademija – 45, Peterburgo universitetas – 13. Nemažai knygų padovanojo „Žiburio“ draugija, Imperatoriškoji Rusijos geografų draugija, Amerikos lietuvių susivienijimas ir kt. Per pirmuosius porą LMD veiklos metų biblioteka jau turėjo keliolika tūkstančių tomų knygų: 1908 m. – 7000, 1909 m. – 9000. Šis skaičius smarkiai augo. Parama draugijai laikyta garbės reikalu. Daug paaukotų knygų buvo atsitiktinės, daug nereikalingų, pasitaikydavo ir dubletų. Vertingesnius parduodavo, o už gautus pinigus pirkdavo naujų knygų Lituanikos skyriui. Neliko abejingi ir išeivijos lietuviai. Čikagos laikraščio „Lietuva“ leidėjas A. Olšauskas atsiuntė savo leidinių, daug tomų padovanojo Tėvynės mylėtojų draugija Amerikoje, Užsienio lietuvių jaunuomenės santara pasiūlė pilnus „Varpo“ ir „Ūkininko“ komplektus. LMD palaikė mainų ryšius su 25 užsienio mokslo įstaigomis: akademijomis, universitetais, mokslo draugijomis, bibliotekomis ir muziejais. Mainydavo dubletus, nereikalingas knygas, siūlydavo savo leidžiamo žurnalo „Lietuvių tauta“ egzempliorius. 1912 m. draugijos biblioteka gaudavo 26-ių pavadinimų lietuviškus laikraščius, nemažai surinkta ir Rusijoje bei JAV ėjusios lietuviškos periodikos. Buvo kaupiami plakatai, programos, atsišaukimai ir pan. 1915 m. biblioteka turėjo apie 20000 tomų knygų. Reikėjo jas kažkur laikyti, tvarkyti, padaryti prieinamas skaitytojams. Pirmasis bibliotekos tvarkytojas (knygininkas) buvo A. Smetona. Viename jo buto kambaryje knygos ir saugotos. Fondams gausėjant, prie Šv. Mikalojaus bažnyčios buvo nusamdytas dar vienas kambarėlis. Vėliau knygas tvarkė pats J. Basanavičius, J. Šlapelis, P. Karazija. Knygas pradėta kataloguoti ir skirstyti į tris grupes: thracia, lituanica et prussica, medicina. Sudarytas turimų knygų katalogas. 1909 m. LMD vadovybė kreipėsi į Vilniaus gubernatorių, prašydama leisti atidaryti bibliotekos skaityklą. Po dviejų mėnesių leidimas gautas. Draugijos komitetas patvirtino naudojimosi biblioteka taisykles. Biblioteka dirbo kasdien, skaityti buvo galima vietoje, galima ir išsinešti, bet ne daugiau dviejų knygų ir ne ilgiau kaip mėnesiui. Biblioteka aptarnavo LMD narius ir užsienio mokslininkus.

 

Greta knygų fondo, buvo steigiamas ir archyvas, stengiantis surinkti visų pirma lietuviškus rankraščius. Į rankraščius žiūrėta kaip į kultūros vertybes. „Birutės“ draugija perdavė D. Poškos laiškus, A. Juškos ir D. Poškos žodynų rankraščius. Kun. J. Tumas atidavė M. Valančiaus susirašinėjimą su prelatu Dobševičiumi, K. Jauniaus gramatiką ir „Mokslą dvasiškos iškalbos“, A. Fromo-Gužučio dramas. F. Bortkevičienė ir D. Šidlauskas – Jono Biliūno laiškus. 1911–1912 m. gyd. F. Kauneckis padovanojo Simono Daukanto biblioteką – daugiau kaip 8 dėžes knygų, tarp kurių buvo nemažai rankraščių („Pasakos masių“ ir kiti vertingi raštai). Archyvas gavo Ant. Baranausko, K. Kairio, V. Ažukalnio-Zagurskio, Ant. Klemento, K. Nezabitauskio rankraščius. M. Valančiaus giminaičiai Alfonsa Beresnevičiūtė ir Stanislovas Gruzdys per J. Tumą padovanojo nemažai vyskupo rankraščių. Daug medžiagos perdavė „Aušrinės“ redakcija, pavieniai žmonės. Archyvas sparčiai plėtėsi, kaupėsi ne tik lietuvių rašytojų rankraščiai, bet ir kitokia dokumentinė medžiaga. Dalis jos buvo perkama. Tai Kaunatavo dvaro, Narbuto dvaro XIV–XIX a. įvairūs reikalų raštai ir dokumentai, Teodoro Narbuto rankraščiai, Ukmergės dvarininko J. Franckevičiaus dienoraštis, rašytas 1766–1782 m. Belvedero dvarininkas Burba atidavė apie šimtą XVI–XVIII a. dokumentų. Tačiau didžiausią archyvo dalį sudarė tautosakos rinkiniai. Sudaryta folkloro komisija, kuri išleido atsišaukimą, raginantį rinkti dainas, melodijas, paruoštas leidinukas „Trumpa folkloro dalykams rinkti programa“. Archyvą tvarkė Mykolas Biržiška.

 

Taip pat buvo kaupiama ir LMD muziejaus medžiaga: renkami archeologijos, etnografijos, istorijos eksponatai. Amerikos lietuvių susivienijimas padovanojo 1900 m. Paryžiuje vykusioje pasaulinėje parodoje eksponuotus lietuviškos etnografijos rinkinius. Patys LMD nariai atiduodavo ne tik savo pavienius radinius, bet ir savo kolekcijas. P. Vileišis padovanojo senų pinigų kolekciją, kun. J. Žiogas – fotografijų pluoštą, A. Špokevičius – archeologinių radinių rinkinį, P. Jurskis – paleontologijos kolekciją. Draugija ruošė ir paieškų keliones. Išvykose, ieškodami muziejinių eksponatų, draugijos nariai aiškino vietos gyventojams apie daiktinių istorijos paminklų reikšmę, ragino juos rinkti. Buvo rengiami ir archeologiniai kasinėjimai. Eksponatai grupuoti į antropologijos, archeologijos, etnografijos ir numizmatikos skyrius. Iki pirmojo pasaulinio karo LMD muziejuje sukaupta: 643 metaliniai dirbiniai, 235 namų apyvokos ir žemės ūkio įrankiai, žirgų papuošalai, didelė auksinių ir sidabrinių monetų kolekcija. Etnografijos skyrius turėjo 170 juostų, 57 prijuostes, įvairių liaudies meno audinių, mezginių pavyzdžių, muzikos instrumentų. Draugija rinko ir meno kūrinius – paveikslus, skulptūras, biustus. Jų buvo per 300 vienetų.

 

 

 

Visas šis LMD turtas nebetilpo nuomojamuose Šv. Mikalojaus bažnyčios kambariuose, teko vėl ieškoti patalpų, vėl kraustytis. Žlugus Tautos namų idėjai, bandyta pirkti Donskio namus Kalvarijų gatvėje. Tačiau 1915 m. Lietuvą okupavo Vokietijos kariuomenė. Rusijos bankuose padėti pinigai po 1917 m. revoliucijos liko beverčiai. Draugijos iždas ištuštėjo, teko kraustytis į apleistus namus Aušros Vartų gatvėje, o 1920 m. – į A. Domaševičiaus namus Gimnazijos gatvėje. Kiekvienas persikraustymas padarydavo daug išlaidų ir nuostolių archyvo bei muziejaus rinkiniams. Lenkams okupavus Vilniaus kraštą, LMD ir jos kultūrinis turtas liko Vilniuje. Okupacinė valdžia nuolat darė kratas, konfiskuodavo rankraščius ir knygas, fondai nauja medžiaga beveik nepasipildydavo. Po J. Basanavičiaus mirties, LMD biblioteka kurį laiką neveikė. Bibliotekininkais paskiriami A. Valaitis ir A. Bielinis. Jie taip aprašė Gimnazijos gatvėje saugotus fondus: „labai apipuvusių knygų yra apie 1000 egz., pusantro šimto įvairių laikraščių komplektų, pirmoj salėj keletas tūkstančių išsklaidytų knygų ir brošiūrų, virš 20 dėžių netvarkingai prikrautų įvairių muziejinių rinkinių, keliolika maišų su nerūšiuotais laiškais ir rankraščiais, daugelis muziejinių rinkinių sudulkėję ir sutrūniję...“ Draugija išsinuomojo A. Domaševičiaus namų antrą aukštą, pasamdė dar 7 talkininkus. Per metus didžioji dalis turto buvo aptvarkyta: išskirstyti spaudiniai ir rankraščiai, knygos kiek įmanoma atrinktos ir atskirais rinkiniais sukataloguotos, muziejiniai daiktai sutalpinti į dėžes, aptvarkyti paveikslai, statulėlės, biustai. Čia įrengtas ir dr. J. Basanavičiaus muziejinis kambarys su jo baldais ir kitais daiktais, kuriuos draugijai paaukojo dr. A. Domaševičius. 1927 m. biblioteka ir skaitykla vėl pradeda veikti, įsteigiamas abonementas. 1930 m. skaitykloje skaitė 2387 skaitytojai (iš jų – 1530 moksleiviai, 195 studentai, 662 kiti).

 

 

 

1932 m. LMD biblioteka ir visi muziejiniai rinkiniai perkraustomi į P. Vileišio namus Antakalnyje. Draugijai atiduotas Vileišių rūmų antras aukštas su įėjimu iš kiemo ir virtuvės laiptais, dar palėpė ir rūsys. Pirmame aukšte įsikūrė „Ryto“ draugija, o namai prie gatvės palikti gyventi privatiems asmenims. Rūsyje (vadintame suterena) sutalpintas archyvas, muziejus, sudėti knygų dubletai, o pati biblioteka užėmė du kambarius antrame aukšte. Pirmo aukšto kambaryje (buv. ponios E. Vileišienės buduare) įrengtas dr. J. Basanavičiaus muziejinis kambarys, o didžiojoje salėje (buv. valgomajame) – Literatūros muziejus. Fondai vėl pamažu pradeda pildytis – paaukota smulkių spaudinių, atvirukų, fotografijų, skulptūrų, paveikslų, monetų ir pan. Nupirkta įvairių liaudies ūkio įrankių, archeologinių radinių. Nuo 1933 m. bibliotekoje dirba 3 bibliotekininkai. Tačiau 1938 m. sausio 29 d. LMD patalpas užėmė lenkų policija ir, neleisdami niekam įeiti, tris mėnesius darė kratą, o gegužės 24 d. Lenkijos Vidaus reikalų ministras patvirtino, kad LMD uždaroma. Vilnių grąžinus Lietuvai, draugijos turtą perėmė Lietuvos valstybė. 1940 m. rugpjūčio 29 d. oficialiai turtas perduotas Lituanistikos institutui. 1941 m. sausio 16 d. įsteigus Lietuvos TSR Mokslų akademiją, institutas nustojo veikęs, o LMD turtas atiteko akademijai. Vileišių rūmuose įsikuria Lietuvių literatūros ir Lietuvių kalbos institutai. Prasidėjus antrajam pasauliniam karui, daug inteligentų pasitraukė į Vakarus. LMD turtą saugojo vienas iš buvusių bibliotekininkų Pranas Razmukas. Namuose prie gatvės įrengiamas vokiečių štabas. Baigiantis karui, vokiečiai užminavo Vilniaus elektrinę, vandentiekio stotį, Žaliąjį tiltą ir savo štabą. P. Razmuko dėka štabo susprogdinimo pavyko išvengti. Artilerijos sviediniai irgi didelės žalos LMD turtui nepadarė. 1944 m. sovietams užėmus Vilnių, namuose prie gatvės jau rusų karo ligoninė. Jos administracija reikalauja ir kitų rūmų, bet ir vėl pavyksta apsiginti. 1945 m. šiuose namuose įsikuria Istorijos institutas, kuris veikė iki 1963 m., vėliau perkeliamas kitur, o pastatas atitenka Lietuvių kalbos ir literatūros institutui. 1946 m. vietoj V. Mykolaičio-Putino buvo paskirtas naujas Lietuvių literatūros instituto direktorius K. Korsakas. Jo nurodymu išvežta dr. J. Basanavičiaus surinkta archeologija, etnografijos, tautinių drabužių rinkiniai, numizmatika, daug neprofilinių rankraščių ir kitų spaudinių. Didžioji dalis pateko į Valstybinį nacionalinės etnografijos muziejų, kiti – į LMA biblioteką bei kitur. 1952 m. Lietuvių literatūros ir Lietuvių kalbos institutai sujungiami į vieną Lietuvių kalbos ir literatūros institutą. Nuo 1990 m., atsiskyrus Lietuvių kalbos institutui, LMD fondai liko Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto žinioje.